Prisiminę pernai metų nesėkmę, kai pritrūkom jėgų perkopti šį balną (sedlo – balnas), šiemet į kalną Koprovsky Štit lipome iš kitos pusės, dalį užsikėlę keltuvu.

Galvojome, kad bus nedaug lipimo ir daugiausiai leisimės žemyn. Kaip tik tinkama trasa pirmai dienai – tik apsiprasime.

 Vaizdai kylant keltuvu

 Užkilome į Chata Solinsko (1830 m),

 

 išgėrėme arbatos ir linksmi patraukėme takeliu grožėdamiesi aplinka.

O šventas naivume, kuo tolyn, tuo aukštyn. Kur tas balnas ir kur leidamasis tik žemyn?

 Tik į viršų

Poilsio minutė

Gal jau viršus netoli?

Pabaigos nematyti

 

 Atlikus paprastą matematinį veiksmą, atrodo reikia užlipti tik 484 metrus, bet kelias veda vingiais, tad atkarpa pailgėja gerokai. Paskutiniai 100 metrų gana statūs. Ne taip jau ir lengva mums nesportuojantiems, užsiauginusiems pilvus nuo sėdėjimo prie kompo ir alaus vartojimo, įveikti šią atkarpą. Visas žodynas susideda tik iš keiksmažodžių ir klausimo: „koks velnias nešė mus į šitą galerą?”, o apsisukę jau grožimės kalnais, ežeriukais ir fotografuojam, fotografuojam.

Stačiojoj atkarpoj pailsėti stojam gana dažnai. Pagaliau perėja. Vaizdas nuostabus. Kabarojamės prisilaikydami grandinėmis.

 

Toliau toks pat status nusileidimas ir pirmieji nusibrozdinimai. Besileisdama žemyn slystelėjau, prisižeminau ant subinės ir iš visų jėgų nugara trenkiausi į aštrų akmenį. Laimė, ant nugaros kuprinė, kurios dėka smūgio beveik nepajutau. Baisu pagalvoti, kas būtų buvę, jei būčiau be kuprinės ar vietoje kuprinės būtų buvęs fotoaparatas. Adrenalinas suteikia jėgų ir leidžiamės žemyn. Užsižiopsoję nuklystam nuo pažymėtos trasos ir tenka labai nepatogiai nulipti nuo vieno aukšto akmens. Aš bandau atsisėdusi kojomis pasiekti žemę, bet, o Dieve, pradedu slysti žemyn. Rankomis nėra kur patogiai įsikibti, subinė netelpa ant akmens, nes kuprinė trukdo. Pasakysiu atvirai, tikrai išsigandau. Kažkaip nusiėmiau kuprnę ir numečiau žemyn (oi, kaip ji pasišokinėdama ridenosi), bandau toliau atsargiai nusleisti, bet vis vien po truputį slystu. Atgal užlipti irgi neišeina. Pati nepajaučiau, kaip pradėjau verkšlenti: „Egi, gelbėk”. O kaip gelbėti, kai jis už manęs ir nelabai turi galimybę prieiti arčiau. Na, šiaip ne taip nusileidau nuo tos prakeiktos uolos. Gera nuotaika dingo. Toliau, ėjau paniurusi ir… prisimenat ketureilį „ėjo Rida per upelį ir sušlapo iki kelių, ji supyko ant visų ir sušlapo lig ausų”? Einant per sniegą, smagiai koja įsmuko iki kelio :D. Na, nieko baisaus ar pavojingo, bet tapo man dar pikčiau.

Slidu 🙂

Sniegas geras atsigaivinimas. Net ir dabar keista žiūrėti nuotraukas, kad sniegu einame trumpomis rankovėmis, o šalta visai nebuvo.

 Daugiau, kaip ir nėra ką pasakoti. Palengva vilkomės žemys tomis vietomis, kuriose jau buvom pernai. Jėgų su kiekvienu metru vis mažėjo. Ironizavom, kad šitai pavadinom lengvu pasivaikščiojimu pirmai dienai. Saulė kepina iš visų jėgų, svyla kojos, rankos, sprandas. Beveik nefotografuojam, nes pernai prifotografavom. (Pernykštis pasakojimas čia:XXX)

 Vienintelė nuotrauka kartu ir ta nevykusi 🙂

Krioklys

 

 

Štai ir viskas. „Lengvasis” pasivaikščiojimas užtruko 8 val. Tiesiog eilinė darbo diena… Na, neelinė, tokių gražių vaizdų darbe nepamatysi 😛

Brendulis tuo metu mūsų laukė namie. Palikau jį, voljeru užtvertą po stalu. Kad nenuverstų voljero, prie jo pristūmiau kitą staliuką ir pufą. Galvojau tokios apsaugos per akis :). Naivuolė 😀 šuniuką radau štai taip:

 

Vaikinas, atstūmė staliuką su pufu, iššoko ir komfortabiliai lovoje laukį mūsų. Daugiau ir nebeuždarinėjom jo. Juk jis geras šuo, nieko negraužia ir negadina.

Šiuo metu jau 21.30 val. ir ranka pavargo rašyti… Iki ryt!!!

 

P.S. Dabar palyginus visas dienas, jau aišku, kad ši diena buvo pati sunkiausia ir viena gražiausių 🙂