Šiandienos pasakojimą reikia pradėti nuo vakar dienos. Pasirodo vakar nusvilau kaip… net nežinau kaip kas, bet baisiai. Įsivaizduokit, kad esu su tamsiai raudonomis pirštinėmis iki pečių ir kojinėmis iki kelių. SKAUDA. Naktis buvo nelengva, ryte pasirodė, kad jaučiu visus raumenis ir sąnarius, bet dienos suplanuotos, likti namie negalima.

Šį kartą norėjome pasiimti Brendį, bet jau 9 val. ryto buvo ganėtinai karšta, tad planus tik sukeitėme vietomis ir Brendulis liko namie. Patraukėme į Mažąją Fatrą. Pasak žurnalo „Ahoj Slovakija“ iš Štefanovo (arba Vratnos) galima papulti į siaurų tarpukalnių sistemą Diery, kurią sukūrė upeliūkštis Dieravy potok.

 Taigi, po pusantros valandos kelionės kraštyje mes jau Štefanovoj. Susimokam už auto stovėjimą ir patraukiam takeliu. Eina viskas velniop, aš visai neturiu jėgų. Saulė svilina skaudamas vietas, prakaitas pila, dūstu po pirmųjų 20 metrų. Sustoti ir pailsėti negalime, nes nėra kur nuo saulės pasislėpti. Danguje nė debesėlio. Egis net pasiūlo grįžti. Gėda grįžti ir sugadinti dieną, tad sliūkinu toliau.

Kelio pradžia 

 

Karštis nenormalus. Pagaliau įeinam į mišką ir jausmas pagerėja. Dairomės tų įstabių vaizdų, bet jų kai nėra taip nėra. Miškas ir tiek. Kažkur apačioje girdisi šniokščiantis upelis.

 Pirmieji vaizdai nuo apžvalgos aikštelės

 Jau gražu. Kelias iš pradžių vedęs aukštyn pradeda leistis ir pasirodo uolų labirintas. Apačioje vėsu, saulę kalnai užstoja, o nuo vandens drėgmė. Gera ir gražu. Einam jau gyvesni, fotografuofami ir linksmai plepėdami. Vaizdai tikrai glostantys širdį. Nors upeliukas ir nedidelis, bet jis gražiai leidžiasi žemyn. Dauguma jo kriokliukų irgi neaukšti. Visur kopėtėlės, laipteliai. Kai kurios vietos susiaurėja tiek, kad tenka praeiti susilenkus. Man tikrai labai gražu :).

 Tarpukalnės

 Tokas mažas, bet galingas upeliukas

Kriokliukas

Ir kas čia auga? Ogi orchidėjos 🙂

 

Vienoje vietoje kelias šakojasi ir, žinoma, mes patraukiame toliau tarp uolų. Priėjus kelio pabaigą suprantame, kad išėjome ne ten. Iki mūsų stovėjimo aikštelės einant gatve, gal kokie 5 kilometrai. Tad, kad ir kaip nesinori, einame atgal. Laimė, visiškai aikšku, kurioje vietoje mes apsižioplinome (nes tik viena tokia vieta ir buvo, kur keliukas šakojasi) ir patraukiame teisinga linkme. Pakeliui dar keli maži kriokliukai, drugelis besitaikantis nutūpti ant nosies. Sustojam ir prie laukinių gėlių.

 Atsigaivinimui išgeriam šalto nacionalinio gėrimo kofolos. Keistas gėrimas kažkas tarp Coca Colos ir giros 😀 Plastikiniuose buteliuose ta kofola visai neskani, bet pilstoma iš bačkos tikrai geriama.

 

Vėl išeiname į karštį. Egis dar kažką fotografuoja, bet aš takeliu nesustodama skubu link pavėsio.

 

Sėkmingai grįžtame prie automobilio, kuris prikaitęs tiek, jog negalima atsisėti. Deja, laikas bėga, tad pasukame namų link. Laukti nėra kada, nes parduotuvės užsidarys, o alaus tai norisi 😀 Bevažiuojant ir klausantis vietos radijos, suprantame, kad šiandien Slovakijoje pasiektas karščio rekordas ir termometras rodo 34,6 laipsnius šilumos. Ne be reikalo  toks jausmas, kad karštis buvo žudantis. Pasidžiaugiam, jog Brendulis vėsiai guli namie (mūsų kambaryje visą laiką buvo vėsu). Šiandienos pasivaikščiojimas užtruko ~4,5 val.

Kai rašau dienos įspūdžius jau tamsu, dega laužas, kažkas groja gitara, sklinda dainos. Rodos slovakai su čekais labai susibendravo ir dabar linksminasi, o aš prožektoriaus šviesoje užsirašinėju ką mačiau.

Tai tiek 🙂