Morskie Oko arba Palanga Lenkijoje (2009-07-17)

17/07/2009

Kol Egis turškiasi duše iš pačio ryto pripuoliau prie savo užrašų. Šiandien vėl labai graži ir šilta diena, o mes pavėlamome atsikelti, tad į Rysy nebelipsime, nes papraščiausiai nespėsime užlipti. Tad važiuojame į Lenkijos pusę ir eisime iki Morskie Oko ežeriuko iš kitos kalno pusės. Iš pasakojimų žinome, kad eisime maždaug 9 kilometrus į vieną pusę, daugiausia asfaltuotu takeliu. Labai norėčiau pasiimti Brendį, bet ten šunims draudžiama (pernai sužinojome).

Na, štai tiltelis, kuris skiria dvi šalis ir čia pat įvažiavimas. O siaube, kodėl tokia eilė mašinų? Gal šventė kokia? Stojame ir mes į tą eilę.

Nedaug pajudėjus į priekį, jau reikia lipti iš mašinų ir toliau eiti pėščiomis. Žmonių minia traukia į tą pačią pusę. Man neramu, negi visi eis ten pat? Einame, dar gerą kilometrą iki pradžios, t.y. kur perkami bilietai. Tikrai pakelėse vien automobiliai, autobusų eilė. Pernai tai buvo tuščia… Na, einame toje minioje. Kažkas nerealaus. Štai kasa, stojame į eilę. Aš jau traukiu fotoaparatą, nes reikia tą masę žmonių nufotografuoti, nes niekas neįsivaizduos, koks jų ten kiekis.

Egis pozuoja

Viešpatie su visais viešpačiukais, kur aš randuosi? Toks jausmas, kad sezono įkarštyje Palangos J.Basanavičiaus gatvėje. Slenkam kartu su visais. Dar vienas didesnis susibūrimas – daugelis stovi eilėje, kad vežimaičiu traukiamu dviejų arklių nuvažiuotų iki vietos.

Mes einame. Iš pradžių keliaujame neišvaizdžiu mišku (nu miškai ten man tragiškai negražūs), vietomis iškirsti medžiai ir suversti bet kaip. Rodosi ir gulės jie taip visą laiką. Kodėl negalima imti šunų? Ką jie jau taip blogo padarys tam miškui? Oooo šunų yra. Va čia aš pirmą kartą rimtai pasiutau. Spėkit gi, kokios veislės šuniukų sutikome? Turbūt visi atspėjote – Jorkšyro terjerų. Kadangi buvo ženklas, kad šunims negalima, tai kas jie per gyvūnai? Kad ne šunys tai aišku :P Na, matyt didžiumos šios veislės augintojų protas ir supratimas apie taisykles, bei jų laikymąsi yra visiškai vienodas, nežiūrint kokioje šalyje begyventų…  Tikiu, kad yra normalių šeimininkų, bet… Beje, vienas čekas su cvergšnauceriu laukė šeimos prie automobilio. Šiam žmogui taisyklės galiojo! Gerai, einam toliau tuo pačiu mišku.

Jei šalia upeliukas teka, vaizdas iš karto pagražėja. Savaime aišku, kelias vis kyla į viršų. Kažkiek paeiname asfaltuotu keliu, vietomis kampą galima kirsti akmeniniais laiptais. Triukšmas baisus, nes einame minioje, kažkur dirba ekskavatoriai ir panašios darbinės mašinos. Ramybės nei lašo. Eilinį kartą kertant asfaltuotą kelią mus pralenkia arklių traukiamas vežimaitis. Čia aš pratrūkau dar kartą. Man taip pagailo arklių, kurie visi blizgantys nuo prakaito, o vienas visas apsiputojęs, net įstrižas tempia krūvą storų lenkų (sakau krūvą lenkų, nes iš visos matytos automobilių masės, kokie 95 proc. buvo lenkiškais numeriais).

Arkliukai

Užtikom ir tokį aparatą :D

Na, suprantu, kad seni žmonės, šeimos su mažais vaikais šito atstumo gali neįveikti, bet kai vežimuose sėdi įmitę vyrai, tai jau šlykštu. Na gerai, gerai, toks jau arklių darbas, bet man jų GAILA, kad net ašaros tvenkiasi ir nieko sau negaliu padaryti. Kas kartą kokiam vežimui pralenkiant mus, aš lietuviškai ir keikiau tuos, kurie tikrai pajėgtų nueiti šį atstumą. Tarpusavyje tai juos vadinom perdaliony poliaki (nežinau kaip tai taisyklingai rašosi). Diedas sako, kad šito man nereiktų viešai aprašinėti, nes galiu žmonių pyktį užsitraukti, bet aš rašau apie viską, ką mačiau, ką jaučiau ir ką galvojau. Gal daugiau prie keturkojų gyvūnų nebegrįšiu.

Staiga vaizdas kiek pasikeičia, po kojomis grindinys (kuo ne J.Basanavičiaus gatvė?), baras, alus, ledai ir, žinoma, daugybė žmonių. Nusiperkam ledų ir traukiam toliau.

Arkliukų poilsis kelio pabaigoje

Tolume matau kitą restoraną ir, rodosi, tai jau kelio pabaiga. Tikrai taip – Morskie Oko jau čia. Prieš akis atsiveria nuostabus vaizas,

bet žvilgsnis mestas žemyn, staiga tą vaizdą sudarko. Nagi, Palangos paplūdimys. Viens prie vieno, žmogus prie žmogaus ir čia.

Truputį nustebę, truputį atvipusiais žandikauliais, patraukiame aplink ežerą (tai maždaug 2 km).

Penas sielai ir akims

Morskie Oko iš viršaus

Įpusėjus, pamatome kitą taką, kuris veda aukštyn ir kurio finiše atsiveria vaizdas į antrą ežerą. Egis nulipa juo,

Antrasis ežeras

o aš susiradusi ramią vietelę prisėdu palaukti. Laukt tai laukt. Padirbu fotografe, t.y. vis sulaukiu prašymų ką nors dviese ar su šeima nufotografuoti, aišku su jų fotoaparatais. Keliais batono trupiniais pamaitinu žuvytes. Vanduo nėra toks šaltas kaip kalnuose, bet irgi geliantis. Kažin kokios žuvys ten gyvena? Grįžta Egis, užkandam ir traukiam atgalios. Atgal ėjimas tuo pačiu taku, vaizdai tie patys.

Egis sako, kad šį pasivaikščiojimą aprašytų taip: „ėjom ėjom, ėjom ėjom, ėjom ėjom ir dar ėjom, kol priėjom gražią vietą, tada ėjom ėjom, <…> atgal“ :D . Man norėjosi kažką daugiau parašyti. Einant atgal, jau netoli pabaigos pradėjom durniuoti. Laimei, atgal tokios einančios kartu minios nebebuvo. Bėgom susikūprinę, kaip kokios šimpanzės ir šūkaliojom: „uhu, u-hu-hu“, paskui klykavom kaip makakos, baubėm jaučiais, mekenom avimis. Na, nuobodu tiek eiti neįdomia vieta, net padai užkaito. Primetėm, kad nueita apie 22 km. Pagaliau mes prie auto, griūname į ją. Ai tiesa, eidami į priekį matėme vyriškį, kuris nuo vartų grįžinėjo su cvergšnauceriu, o dabar jį pamatėme prie savo automobilio vis dar laukiantį šeimos (ar draugų), nors praėję jau maždaug 6 val. Šaunuolis! Negalima, tai negalima. Taigi, skubame ieškoti parduotuvės. Aha, svajuko dramblionės rasti dirbančią pardotuvę po 18 val. Vieną radome dirbančią iki 18.45, tai greit apsipirkome ir namo su vėjeliu. Dabar pagalvojau apie dogtrekking‘ą. Net nežinau ar norėčiau eiti 25 kilometrus. Bet gal gimtoji žemė būtų minkštesnė, nei svetimas akmuo ir būtų bent jau nesunkiau? Juk ir į kalną pastoviai netektų lipti. Turėsiu dar gražaus laiko apie tai pagalvoti.
Grįžus, žinoma, duoklė Brenduliui. Pasivaikščiojame su juo, palengva sutemsta. Temsta anksti, nes laikas pas juos valanda ankstesnis nei pas mus, o saulė leidžiasi už kalnų Lenkijos pusėje, tad tamsa ateina greitai. Dažniausiai savo užrašus aš pildau tamsoje prie žvakių ir prožektoriuko šviesos. Štai taip:

 

Kažko liūdesys užpuolė, ryt jau paskutinė viešnagės Slovakijoje diena… :(

 

 

Pakomentuokite/Leave a Reply

Captcha Captcha Reload