Sparčiai temsta (lietaus debesys puola), žaibuoja aplink, o man net nesinori rašyti. Atrodo, kad jei neaprašysiu paskutinės dienos, tai ji ir nesibaigs. Deja… Kyla vėjas, rodosi teks į kambarį kraustytis.

Į kambarį nesikraustėm, bet 20 minučių rašymą teko nutraukti, nes užėjo baisi liūtis (tik trumpa). Į kambarį net nespėjom nubėgti, tad sutūpėm ant savo kambario lango palangės. Iš viršaus nuo lietaus saugojo nedidelis stogas bei balkonas. Lietus liovėsi, nusivaliau sausai stalą ir vėl galiu laisvai rašyti.

Ši diena buvo skirta pasikultūrinimui. Nuo ryto vėl karšta, tad niekur jau nekopsi, bet ir namie juk nesėdėsi. Pasiėmėm Brenduką ir judam į Stara Lubovna miestuką. Tai pas juos krūva Stara ir Nova miestelių :D. Trumpam sustojam Kežmarok miestelyje. Nufotografuojam tuščią pėščiųjų alėją, bažnyčią (išskirtinės bažnyčios Slovakijoje. Beveik visų bokštuose yra laikrodžiai) ir greit traukiam toliau. Pakeliui bandau fotografuoti iš važiuojančio automobilio, bet niekas nesigavo.

Kežmarok

Taigi, privažiuojam Stara Lubovna ir savo džiaugsmui pamatom, kad pilies papėdėj dar yra muziejus „Po atviru dangumi“. Jis panašus į mūsų Rumšiškių muziejų, tik daug daug mažesnis. Su šunimi po jį vaikščioti leidžiama (tik į namelių vidų negalima vestis), tad einame kartu. Bandau rodyti nuotraukas, ir jei pavyks atrinkti iš lankstinuko, parašysiu metus.

Kaimelis iš viršaus

Katalikų bažnyčia, pastatyta 1833 m.

Pirtis (o kaip šildydavo vandenį?)

Malūnas

Mokykla (6-12 metų vaikams)

Staliaus dirbtuvės

Nebeatrenku kas čia 🙁

Kalvio dirbtuvės (pastatytos antroje pusėje XIX a.)

Gyvenamieji namai (nuo aviganio pašiūrės iki dvaro prievaizdo kambarių)

Su Brendžiu vis laikomės šešėlio. Už vienos trobos jis rado kažkokią nedidelę balą ir… joje pasitrynė, kol aš žiopsojau kažkur kitur. Ką gi, vaikštome su paršeliu. Nuo kalnų ožio iki paršelio nusirito :D. Dar su tokiu ir nusifotografuoju.

Apžiūrėjus šį kaimelį judam link pilies. Po pilį vaikščioti su šunimi negalima. Žinoma, juk tai ne pernykštė Spišo pilis, kurios tik vieni griuvėsiai. Šioje ne viena menė yra. Bet! Su šunimi man leidžia (net ne leidžia, o primygtinai pakviečia) sėdėti pilies kieme, pavėsyje ant normalaus suoliuko. Taigi, aš lieku, o Egis su fotoaparatu išeina. Užsisvajojus pakeliu akis į pilies sieną, o siaube, į mane spokso…

griaučiai! Net akinius nuo saulės nusiėmiau ir pasižiūrėjau dar kartą. Na nesivaidena, tikrai griaučių maketas, bet kaip tai buvo netikėta 🙂 Sėdėjom ilgai ir nuobodžiai. Brendulis išsitiesęs po suoliuku sau knarkė, tuo sukeldamas jaunuolių stovinčių prie pilies įėjimo juoką. Grįžus Egiui, aš patraukiau pasivaikštinėti po pilį. Tad dedu nuotraukas.

Vaizdai iš įvairių pilies vietų

Vienas iš valdovų Leopoldas I

Kažkurie valdovai

Kankinimų vieta

Trofėjai

Koplyčia

Koridorius link miegamojo ir pats miegamasis

Patranka ir šiaip pilies vaizdai

Viena iš menių

Egiui pasisekė labiau nei man, nes jis su grupe turistų matė pasirodymą kaip senovėj medžiojo su sakalais ir šunimis. Na, pasirodymo su šunimis (pointeriai ten buvo) jis nematė, nes per karštį šunys atsisakė vykdyti komandas ir išgirdę bet kokią, griūdavo ant nugaros, tuo sukeldami visų juoką – karšta juk.

Sakalas irgi toks „prie bajerio“. Man einant pro juos, berniukas švilpimu jį kvietė, bet paukštis vis nutūpdavo kokius 5 metrus nuo jo. Jam vėl pašvilpus ir ranką parodžius, kur turi atskristi ir nutūpti, jis nuskrisdavo iki tvoros ar ant pilies sienos. Kai teko pro jį praeiti nebuvo labai jauku, nes visai prie pat galvos praskrido kelis kartus :).

Išeinant iš pilies, šunis irgi vedėsi jau iš jos. Nesivargina ten žmonės ilgai dirbti. 16 val. ir muziejai užsidaro. Du patinai pripuolė prie Brendžio, lyg ir ne visai draugiškai. Konflikto nebuvo, tuo pačiu mes juos paglostėm ir už antkaklių atitraukėm nuo Brendulio. Brendžiui tik vienas jų buvo įdomus. Tiksliau viena, nes iš trijų šunų viena buvo kalė.

Po visų apžiūrų dar užšokom į kolibą pavalgyti tradicinės česnakinės sriubos. Skani man ši sriuba, labai skani. Pernai irgi valgėm jos ir daugiau nacionalinių patiekalų ragavom, bet sriuba paliko didžiausią įspūdį. Viriausi ir namie. Ir dar virsiu :). Norit paragauti? Užsukit į svečius :). Rimtai kalbu 😛 Brendis eilinį kartą draugų susirado, sėdėjo ant kito suoliuko, prie žmonių ir vaidino angeliuką 😀

Grįžtant namo ir vėl po 18 val. ir vėl visos pajėgos skirti rasti dirbančiai parduotuvei. Laimė, prie pat namų dar kioskas dirba, tad nusiperkam alaus vakarui.

Va ir visi mūsų nuotykiai. Artėja antras lietaus debesis, kraustomės jau į kambarį. Kelios nuotraukos iš mūsų gyvenamojo būsto ir jo aplinkos.

Mūsų kambario langas ir mano rašymo vieta 🙂

Šašlykinė

Laužavietė. Čia irgi pavakaroti 🙂

Bendras valgomasis

Štai ir parašytas paskutinis sakinys. Ryt anksti keltis ir judėti link namų. Iki susitikimo Lietuvoje!!!

P.S. Kelionė namo

Dar trumpai apie kelionę namo. Juokėmės, kai pamatėm, kad iš ryto lyja. Pernai važiavimo namo dieną irgi lijo. Artėjant prie Krokuvos papuolėm į kamštį, tai 120 km važiavom 4 valandas. Varšuvą vakare lyg ir be problemų pravažiavom, bet nuo Augustovo buvo be galo daug lengvųjų automobilių (matyt karštas savaitgalis daug ką prie ežerų išvijo), tad tamsoje nebuvo labai malonu vyrui vairuoti. Šį kartą prie sienos netikrino, tai po 16 valandų važiavimo pasiekėm namus.