Kažkada kažkas pavasarį leptelėjo, kad šiemet per atostogas važiuosim į Slovakiją. Na, važiuosim tai važiuosim. Kažkaip nesujaudino manęs ši mintis labai. Net netikėjau, kad išsiruošime kur nors toliau LT. Bet ta diena atėjo….

Kokutė palikta pas tėvus (jei kam kyla klausimas, kodėl būtent Koka palikta, tai atsakau, jog jai karštomis dienomis sunkiausia), Brendis, Ori bei mūsų daiktai pakraunami į mašiniuką.

ir 3 val. ryto išvažiuojame. Truputį mieguisti, truputį netikėdami, kad tai vyksta iš tikrųjų. Begalvojant, kas laukia ir muitinę privažiavom. STOP. Dokumentų patikrinimas. Kokių dokumentų?! Taigi nėra sienų! Deja, muitininkas labai kruopščiai tikrina mūsų pasų duomenis. Pagaliau viskas baigta ir riedam toliau. Šunys saldžiai miega. Aš išsilankstau Lenkijos žemėlapį ir bandau perskaityti kaimų pavadinimus. Kelias pustuštis. Lynoja. Vėžės yra, bet nėra jos tokios baisios, kiek mums buvo pripasakota. Pavijome pirmąsias „fūras“. Reiks lenkti. Kodėl priešais mus važiuojanti „fūra“ taip pasitraukė į dešinę? O kodėl priešais atvažiuojanti į kairę irgi pasitraukė? Keisti tie lenkai. O, mus lenkia. Dabar jau viskas aišku, jos padarė mums vietos, t.y. trečią ‘vidurinę’ juostą lenkimui. Viskas aišku. Lenkti visai paprasta. Kokie šaunūs tie vairuotojai. Švinta, vingiuojam Lenkijos keliais visai smagiai. Visi vairuotojai paslaugūs – pasitraukia. Jau ir pusiaukelė netoli – Varšuva. Aš žiopsau pro langus, kai tik nedirbu navigatoriumi. Prašvito. Pas mus būtų 8 ryto, pas juos – 7 val. Nusprendžiam, kad kamščių dar nebus ir tiesiai Varšuvon. O Viešpatie su visais viešpačiukais!!! Mes kamštyje. Judam vėžlio žingsniu. Staiga mūsų vairuotojas supanikuoja ir staigiai radęs kelio paplatėjimą sustoja. Vanduo radiatoriuje užkaito – ventiliatorius neveikia. Aplink kamštis, mašinos… Atvėso, reikia įvažiuoti į kelią, bet kokiu būdu? Juk mašinų aplink šimtai. Oho, vienas vairuotojas mus įleidžia. Lenkų paslaugumu negalime atsistebėti. Kelios minutės tokio stoviniavimo kamštyje ir vanduo vėl užkaito… Taigi, taip stojome ne vieną ir ne du kartus. Galiausiai pavargome tuose kamščiuose ir radę gatvelę į dešinę nusukome. Kur esame nelabai suprantame, Varšuvos žemėlapio tai neturime. Pas mane ant kelių tik Lenkijos kelių. Įsijungėm „kompasus” galvose ir patraukėme pagal nuojautą. Sukam? Ne, į šitą gatvelę nesukam. O gal čia sukam? Taip, sukam. Tokie pokalbiai vyko tarp šturmano ir vairuotojo. Taip važiuodami visai gerai ir išvažiavom. Vos 20 km nukrypom nuo kurso. Važiuojam laimingi toliau. Krokuvą nusprendžiam apvažiuoti oficialiu aplinkkeliu. Lauke jau visai šilta. Štai ir Krokuva matyti tolumoje, bet mes pasukame į aplinkkelį ir riedam pirmyn. Siaube, kas ten tolumoje priekyje matosi??? KAMŠTIS! Norėjosi rėkti. Pasirodo, aplinkkelio viena juosta VISA uždaryta ir visi važiuoja kita. Kur nebus kamščio? Taigi, vėl vanduo užkais. Noriu verkti…. Vairuotojas staiga sugalvoja, kad įjungus „pečiuką“, karštas oras nuo radiatoriaus bus nupučiamas ir taip galėsim judėti be sustojimų. Nu jo, vanduo nekaista, bet koks karštis pučia į automobilio saloną? Aš važiuoju pusiau išlindusi pro langą, karts nuo karto šunis apliedama vandeniu. Prakeikimas, bet nors judam, kad ir po truputį. Ir šitaip daugiau nei valandą. Bijau pagalvoti, kaip jaučiasi šunys. Žinoma viskas, kas gera, kaip ir kas bloga, turi pabaigą. Kamštis pasibaigė ir lekiam toliau. Jau jau tuoj Slovakija, bet…. STOP: dokumentų patikrinimas. Ir vėl… Šį kartą ne tik pasus tikrina, bet ir vairuotojo (bei mašinos) dokus. Vairuotojo pažymėjimą muitininkas ilgai varto, rodo kolegai, galiausiai ateina prie vairuotojo ir klausia ar čia tikrai vairuotojo pažymėjimas. Vyras patikrina, kad tikrai. Dėdė klausia ar jis galioja kitose šalyse, o vairuotojas pasitikinčiai aiškina, kad Danijoje ir Vokietijoje tiko. Tada dėdė liepia parodyti, kur pažymėta kategorija ir pakišą tą pažymėjimą vairuotojui… CHA CHA CHA Griūk negyvas, pasirodo muitininkas rankose laiko diedo saugaus darbo pažymėjimą 😀 Aš springstu iš juoko, nors veidą stengiuosi išlaikyti rimtą. Gerai jog dėdulė nesupyko ir padavus tikrąjį pažymėjimą leido mums toliau važiuoti. Mes dar ilgai kikenome iš tokio nesusipratimo.

AHOJ Slovakija – mes jau čia. Sukam į Stara Lesna ir bandom rasti nakvynę. Jau 18 val. Žvilgsnį patraukė chata Felicija, tad ten ir užsukom. Šeimininkui lyg ir nelabai patiko, kad buvom su šunimis (prieš mus buvę lietuviai labai netvarkingai gyveno su šuniu), tai išklausėm instruktažą ir apsistojom (tiesa, už šunis teko palikti 50 eurų užstatą).

Gyvenamoji vieta

Vaizdas iš kiemo

Kol išsikrovėm daiktus, nusiprausėm dar valanda praėjo. Išlėkėm į gyvenvietės centrą, o ten neįtikėtinai tuščia. Vėliau supratom, kodėl vakarais tiek nedaug žmonių (visi išvargę po kopinėjimų, eina ilsėtis, o ne po barus trankosi). Na, susiradom restoraną, pavalgėm. Visoje salėje buvom dviese 🙂 Alus Kozel pasitaikė labai kartus. Grįžom atgalios, pavedžiojom šunis ir miegot – juk laukia nauja diena su naujais įspūdžiais.

Pirmasis rytas Slovakijoje. Pabudome puikios nuotaikos ir išsiruošėme vėl į Lenkijos pusę, kad gražiomis vietomis iš Lysa Poliana pasiekti ežeriuką Morskie Oko. Žinoma su šunimis. Ir ką… lenkai neleido eiti su šunimis. Nu čia jau viršūnė, miške negalima eiti su šunimis. Užsikniskit! Ir šiemet čia daugiau negrįšim!

Pargrįžom atgal ir pirmyn į Skalnate Pleso. Visai neaukštai, tik 1751 m virš jūros lygio.

Iš pradžių linksmi ėjome asfaltuotu keliuku, visi laimingi ir išsišiepę 😀

Šalia tekėjo upeliukas, tad šunys ir mes galėjome atsigaivinti.

Vėliau pradėjom nukirtinėti kampus. Vargeli, ir kas sugalvojo tuos kalnus? Pavargau… Nebenoriu toliau. Grįžti atgal irgi nenoriu. Palikite mane čia. Tik tokios kalbos buvo tarp mūsų. Vienintelis Brendulis, kaip kalnų ožys, lakstė pirmyn ir atgal. Ar pavargs kada nors šis šuo? Oriukas, kaip mirtin pasmerktas nusikaltėlis, slinko iš paskos. 

O vaizdai… Jie atperka visą nuoargį ir vėl suteikia jėgų 🙂 

Po šilto ir trumpo lietučio vaivorykštė visu gražumu pasirodė. Tiesą pasakius, kol užlipom, vaivorykštė pasirodė tris kartus, vadinasi tris kartus ir lynojo 🙂

Kelio pabaiga jau arti, jau matome ją, bet taip statu. Kadangi čia daug vėsiau nei apačioje, šunys pirmyn lekia lyg įgiję antrąjį kvėpavimą 🙂 Dabar mes jau velkamės 😀

Kalnų buldogas (kada jis pavargs???) Ar išsikraus jo „batareikos” ar ne? Jei Brendis buvo palaidas, jis visą laiką bėgo priekyje mūsų ir vis atsisukęs priekaištingų žvilgsniu žiūrėdavo. Toks jausmas, jog priekaištaudavo mus, kad mes per lėti 🙂

Mažo nuo pavadėlio nepaleidau, nes ji dažniausiai lekia kaip be galovos ir be stabdžių. Pabijojau, kad laiku nesustos.

Ir visi kartu (na, be fotografo)

Belipant oras šaltėjo, vėjas stiprėjo, o pačiame viršuje gavome šalto lietaus, nes įlindome į debesį. Nors man atrodė, kad ten šlapdriba buvo. Ir į porą viršūnių pasikelti su keltuvais jau nebepavyko (tiesą sakant į vieną su šunimis ir nebūtų leidę). Net ir žemyn patiems lipti noras praėjo. Tad nusipirkome bilietus į keltuvą žemyn ir laukėme, kol jis pajudės. Kai stiprus labai vėjas, keltuvai neveikia. Sustoja ir su žmonėmis ir kabaliuoja. Įsivaizduojate, koks jausmas sėdėti kabinoje ir laukti, kol keltuvai pajudės? 

Mums belipant į viršų, keltuvai buvo kelis kartus sustabdyti. Ir vienu metu iš kažkurio keltuvo pasigirdo tokie pažįstami rusiški, o gal jau tarptautiniai keiksmai: „blt, krv, 3,14zdec”, springom iš juoko. Pasijutom kaip namie 😀

Prieš pat finišą prisėdom atsipūsti. Gaila chata jau nedirbo, o taip norėjosi karštos arbatos, nes tuo metu kaip tik minėtas labai šaltas lietus/šlapdriba užpuolė.

Pagaliau tikslas pasiektas. Vaizdas nuo apžavalgos aikštelės

Kadangi nusprendėme, jog žemyn leisimės keltuvu, rrisėdome laukiamajame, kol aprims vėjas ir vėl veiks keltuvai.  Orytė pradėjo labai drebėti, nes buvo sušlapusi, tad ją aprengiau. Iš pradžių labai nedrąsu buvo, kad aš esu su šunimis patalpoje, kad į kavinukę užsukome arbatos atsigerti su šunimis. Bet niekas nieko nesakė. Net piktų žvilgsnių nebuvo. Žmonės šypsojosi pamatę šunis ir  stebėjosi, kad jie patys užlipo 🙂

Lygiai taip pat abejojau ar su šunimis įleis į uždarą keltuvą. Stovėjau žmonių eilėje susgūžusi, akis nudelbusi. Bet prižiūrėtojas nė pusės žodžio nepasakė. Padėjo susėsti, kaip ir visiems kitiems.

Keltuve. Brendis dar norėtų lipti, bet Oriukė jau sėdėdama snaudžia 

Ir vaizdelis pro keltuvo langą

Tokia ta mūsų pirmoji diena. Mums, žmonės nesportuojantiems, nebuvo labai lengva ir paprasta, bet tikrai nepaprastai graži ir įspūdinga 🙂

Labanakt