Antrąją dieną nusprendėm rimčiau pasilaipioti. Tikslas – Bystrie Sedlo 2314 m virš jūros lygio.

Pirma kelionės dalis link krioklių. Iš pradžių keliukas eina mišku. Jausmas lyg būtų lietuviški miškai, tik kelias visą laiką driekiasi aukštyn, o ne tiesiai, ir daug akmenų 🙂

Vaizdai pakeliui

 

Poilsis ant minkšto minkšto akmenuko 🙂

Iki šios vietos ir visi turistai eina, net bobutės ir diedukai su lazdutėmis 🙂 Matėme nemažai šunų (nors miško pradžioje buvo ženklas draudžiantis vestis šunis). Nustebino auksaspalvis retriveris su antsnukiu. Na, matyt, ir ten dar nemažai baimių dar yra…

Krioklys taip pat įspūdingas. Gaila, nuotraukose nesijaučia jo aukščio. Nors pirmoje ir antroje nuotraukose galima įžiūrėti mažą žmogiuką viršuje, kad pajausti jo didybę.

 

Mes nusprendėme neapsistoti ties kriokliu ir patraukti toliau. Juk ne senukai kokie 😀 Nusprendėme… Na, iš pradžių viskas klostėsi gerai – keliaujame. Gamta stulbinanti.

Pradžioje dar noras pozuoti 🙂

Kuo toliau, tuo sunkiau. Jėgos palengva senka. Vienintelė mintis: „ja chočiu posmotret’ v glaza tomu inžinieru, kotoryj pridumal gora”. Čia aš supratau, ką reiškia išretėjęs oras. Nelabai malonus jausmas, kai bandai įkvėpti, o pilnais plaučiais kvėpuoti nepavyksta.

Toliau pamatome sniegą iš arti 🙂 Koks keistas jausmas stovėti ant sniego, kai pačiam prakaitas srūte srūva ir apsirengęs esi ne kaip žiemą 🙂 Niekur kitur to nepatirsi, tik kalnuose…

 

Dar keisčiau radus sniego, už kelių metrų rasti žydinčių gėlių 😀

Palengva darosi vėsu. Į striukutes norisi susisupti smarkiau, megztukas ne pro šalį būtų…

 Ir ką… Čia netikėtai paaiškėjo, jog mūsų kelionė baigta.

Nuo šio ežeriuko

dar reikėjo 3-4 šimtus metrų lipti gana stačiai aukštyn, ten daug sniego matėsi, o mes nei jėgų, nei laiko nebeturėjome… Labai gaila, bet reikia prisipažinti, jog kalnas įveikė mus. Taigi susėdome ant akmenų, užkandome, pailsėjome ir patraukėme atgalios.

Nusileidę nusprendėme užsukti į vieną užeigą ir paragauti, kokių tradicinių patiekalų. Egis ragavo guliašą (nors jis lyg ir vengrų tradicinis patiekakas), o aš keptą sūrį. Skanumėlis! Užeigoje grojo čigonų ansamblis. Vos mums pridėdus vienas jų prisistatė ir pradėjo klausinėti iš kur atvykome. Pasiūlėme atspėti. Kokių tik šalių nevardino, vadino ir latviais, ir rusais, ir estais, bet Lietuvos neįvardino 🙂 Sužinoję, jog iš Lietuvos, pradėjo groti „oči čhiornyje” (tipo lietuvišką dainą) ir pirštais barbenti per smuiką, kur buvo užkištos kronos. Viskas aišku, reikia susimokėti, o mes smulkių pinigų neturime. Pirmiau reikia sąskaitą apmokėti ir grąžos gauti, o tik tada galėsime muzikantams atsidėkoti. O siaubeli, kokie jie įkyrūs. Kol valgėme ir čirpino man smuiku į ausį… Nei pavalgyti, nei pasikalbėti. Galiausiai netekę vilties pasitraukė, bet vos susimokėję už maistą ir gavę grąžos padėjome kronas ant stalo, prisistatė, lyg užuodę pinigus 🙂

Kadangi šis pasikopinėjimas buvo be šunų, vakarą skyrėme jiems. Išvedėm į laukus (gerai, kai jie šalia gyvenamosios vietos), padūkom ir kartu pozavom ant šieno kupetų. O ir patys dar siautėm, šokinėjom ant jų, virtom žemėn ir vėl ropštėmės. Ir iš kur tiek energijos, po gana sunkios sunkios dienos?

   Štai ir visa diena 🙂