Dar viena diena skirta garsiajam Slovenskyj raj, trasai Sucha Bela.  Šį kartą tai Žemieji Tatrai 🙂 Automobilių stovėjimo vietoje pakankamai daug, mes taip pat tikimės be galo daug įspūdžių 😀 Ši trasa skaitosi viena gražiausių.

Taigi, kelionė prasideda 🙂 Kaip bebūtų keista, čia galima vestis šunis (bet gerai, kad nepasiėmėm, nes kopėčiomis laipioti jiems nebūtų itin patogu, o nešioti juos ant rankų, nebūtų itin patogu mums. Perkant bilietus perskaitome, jog bilietų negalima pamesti, nes jei pagautų be bilieto kontrolė bauda būtų… 1 000 000 eurų 😈 Geras bajeris ar ne?!

Tikėjomės labaaai daug adrenalino ir dar daugiau grožio. Deja, realybė kiek nuvylė. Ir adrenalino nebuvo ir tas grožis, kaip čia pasakius… Kriokliukai tai tikrai gražūs buvo ir jų ne vienas ir ne du 🙂 O daugiau ir nebturiu ką pasakyti. Žinoma, jei bijote net menko aukščio, uždarų erdvių, visiškai nelaikote lygsvaros – tada kita kalba 😛 Aukštuosiuose Tatruose man viskas daug kartų gražiau ir įspūdingiau.  Toliau, kaip visada, kelios nuotraukos, kuriose viskas atrodo kaip ir įspūdingiau nei yra iš tikrųjų.

 

Poilsis po pasikopinėjimo

Vakarinė duoklė šunims

Liko paskutinė diena. Kaip ir laisva, be jokių planų, nes nebuvome prie Morskie Oko. Nuvažiavom prie artimiausio ežeriuko Vrbove. Oi, kaip mažai ten ežerų. Galima sakyti visai nėra. Taigi, einam, matom baisiai didelį lauką užstatytą vien mašinomis. Pasidomim, kas ten vyksta, ogi ten yra kažkokie terminiai baseinai, į kuriuos visi ir traukia. Norint patekti už tvoros (taip taip, teritorija aptverta net ir spygliuota viela) reikia ir babkių kažkiek duoti, tada gulėsi kaip Palangoje: šikna prie šiknos, tik ne ant smėliuko, o ant žalios žolytės 🙂 Nua, tai ne mums. Šalia tuščias ežeras. Apėjom pusę ežeriuko, radom viečikę, įsikūrėm ir niekaip nesupratom, kodėl nėra žmonių. Išsimaudėm. Oriukas pirmą kartą paplaukė. Savanoriškai. Pas mane skubėjo 🙂 Bet vos pro šalį nepraplaukė, nes apsisukti plaukdama nemokėjo – gerai, kad greitai susipratau ir apsukau ją, kad plauktų krantan 😀 Brendis lipo į vandenį tik iki pimpuko.

Einant atgal pastebėjom užrašą, kad ten draudžiama maudytis. Oho, kokie slovakai ir jų svečiai geriečiai. Niekas ir nesimaudė. Na, nebūtume lietuviais… ir maudėmės, ir šunis maudėm, ir buvo gerai. Juokauju, iš tikro nebūtume ir mes lindę į vandenį, jei laiku būtume ženklą pamatę. Nu kas kaltas, kad ženklą tik grįždami atgal pastebėjom??? 😳

 Paskutinė naktis… Šunys atsipalaidavę,

O mes truputį nuliūdę, bet kraunamės tašes, ruošiamės namo… ten kur nėra kalnų, kur keliai tiesūs, kur kalba mums suprantama kalba.

 Pakeliui namo pakliuvome į debesį

Sveika, Lietuva!!!  Tu irgi be galo gražus kraštas su savo nacionaliniais parkais, ežerais ir jūra 🙂

O namie laukė Kokutė, kuri be galo manęs pasiilgo kaip ir aš jos… Verkėm abi iš džiaugsmo susitikusios ♥♥♥

 

O į Slovakiją aš dar grįšiu… Tikrai grįšiu… 8)