Prancūzų buldogas mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, bet gali pasitenkinti ir trumpais išvedimais.

Šaltu oru prancūzų buldogas jaučiasi normaliai.

Judrus ir žaismingas buldogas duodasi sniege ir atrodo nejaučia šalčio (žinoma, jei temperatūra yra 20-25 laipsniai žemiau nulio, reiktų aprengti striukyte). Nesušalti jam padeda, tankus kailis ir stora oda.

Su karščiu situacija yra prastesnė. Kaukolės deformacija, t. y. suplotas snukis sunkina kvėpavimą ir, jei gatvėje pragariškai karšta, buldogui sunku kvėpuoti, tad jis veržiasi namo. Namuose, net jei ir karšta, buldogas jaučiasi gerai.

Kad šuniukas augtų ir vystytųsi normaliai, jis privalo turėti galimybę bėgioti ir šokinėti, šiltu oru – plaukioti. Net ilgas pasivaikščiojimas su pavadėliu, negali pakeisti šuniuko ar jauno šuns bėgiojimo laisvam ar žaidimų su kitais šunimis, ypač miške ar pievoje.

Pasivaikščiojimai turi būti kelis kartus per dieną, pradedant nuo 10 minučių ir palaipsniui ilginami. Pasivaikščiojimo metu šuniukui neleiskite sėdėti ant šaltos žemės, taip pat iki pilnos vakcinacijos, šuniukas neturėtų bendrauti su svetimais šunimis ar katėmis. Kiekvieną kartą po pasivaikščiojimo nuvalykite kojas ir pilvą rankšluosčiu, iš pradžių drėgnu, vėliau sausu.

Su šuniuku reikia kalbėti ramiai, lėtai, nuolat ir nuosekliai skiepijant visus jam reikalingus įgūdžius. Jokiu būdu negalima prarasti kantrybės, šaukti ant šuniuko. Jis nekaltas, jei Jūsų nuotaika bloga, to jis neturi jausti.

Vaikščioti su šuniuku reikia bet kokiu oru, pageidautina 4 ar 5 kartus per dieną ar daugiau, nors po truputį. Pratinti šuniuką prie pasivaikščiojimų reikia atsargiai. Prieš skiepą nuo maro (geriau  3 ar 5-valente vakcinas), t. y. iki 2 -3 mėnesių amžiaus, geriau ne vaikščioti su šuniuku, o išsinešti jį į lauką ant rankų. Šiuo metu būtina susilaikyti nuo kontakto su kitais šuniukais ir suaugusiems šunims.

Kai šuniukas jau pilnai paskiepytas  vis vien nerekomenduojama vaikščioti su šuniuku dar  2 – 3 savaites. Tuo metu labai pavojingas bet koks peršalimas.  Jei įtariat, jog šuniukas negaluoja, nevaikščiokite visai arba pasivaikščiojimus sutrumpinkite iki 3-5 minučių.

Šunis vedžioti patariama prieš šėrimą. Po stipraus susijaudinimo (bėgiojimo gatve), nereiktų maitinti šuniuko dar valandą. Jei pasivaikščiojimas numatytas  po valgio, tai į lauką eikite ne anksčiau kaip po valandos nuo maitinimo, nes lakstymas su kitais šunimis pilnu skrandžiu gali iššaukti skrandžio užsisukimą.

Pradedant nuo trijų mėnesių amžiaus, reikia pripratinti šuniuką prie antkaklio ir vaikščiojimo su pavadėliu. Prieš  išeinant pasivaikščioti, pakartokite žodį – „Eime” (ar kokį kitą) – ir užsegite antkaklį. Sunku išmokyti jį vaikščioti su pavadėliu: pajautęs, kad kažkas riboja jo laisvę, šuniukas pradeda spyriotis nenorėdamas eiti. Šiuo atveju netempkite jo, o priešingai, eikite paskui jį. Pajautęs, kad jo niekas nelaiko, šuniukas nusiramins. Kieme ir gatvėje šuniuką, kaip ir suaugusį šunį, privaloma vestis tik su pavadėliu, norint išvengti nelaimingų atsitikimų. Labai naudinga vedžioti šunį ant žvyro. Tai skatina formuotis aukštą, iškilią, glaustą pėdą. Šunį dera vestis prie kairės kojos – jau nuo pirmo pasivaikščiojimo pratinkite šuniuką taip eiti.

Šeimininkas turėtų pasirinkti tokį ėjimo greitį, kad šuniukui būtų patogu eiti šalia. Specialiam pasilakstyme, kur daug laisvos vietos ar už miesto, šuniuką galima paleisti nuo pavadėlio, bet visą laiką reikia atidžiai jį stebėti. Jei šuniukas nubėgo į gatvės pusę, nebėkite paskui jį. Greičiausiai nepavysite, o jis bėgdamas nuo Jūsų gali išbėgti į važiuojamąją kelio dalį. Tokiu atveju, geriau bėgti nuo šuniuko į priešingą pusę ir šaukti jį vardu – jis būtinai seks jus. Jei šuniukas užsižaidė ir nesileidžia pagaunamas, pasistenkite jį prisivilioti skanėstu, kurių visada privalote turėti kišenėse.

Prisegę pavadėlį, niekada nebauskite šuniuko, nes kitą kartą bus dar sunkiau jį pagauti.

Fizinė bausmė –  tai ne šuniuko mokymo metodas. Pasistenkite išsiversti be jų.

Šunys labai jautriai reaguoja į balso toną, todėl neleistino elgesio smerkimą, Jūs galite išreikšti griežtu balsu (bet ne riksmu). Šuo Jus supras.

Iš pradžių šeimininkas turi apgaubti savo rūpesčiu šuniuką, kad jis jaustųsi saugus. Vėliau, kai šuniukas tampa suaugusiu šuniu, šeimininkas taip pat turi atidžiai stebėti aplinką pasivaikščiojimo metu ir pamačius stambesnius bei stipresnius šunis, prisegti pavadėlį savo augintiniui, kad būtų išvengta nepageidaujamų susitikimų.

Pasivaikščiojimų metu stenkitės apeiti dvėsenas ir kitus nešvarumus, nes šunys mėgsta juose voliotis.

Ir jei šuo išsivoliotų, niekada nebauskite šuns už tai – tai pirminis instinktas. Geriau parsiveskite namo ir nuplaukite nešvarias vietas. Nemalonius kvapus gerai naikina pomidorų pasta ir kefyras.

Šuniukui einant pasivaikščioti negalima leisti lipti laiptais žemyn, bėgti nuo kalvų, negalima šokinėti per kliūtis – tai gali deformuoti priekines galūnes.

Taip pat negalima leisti mažiems vaikams vedžioti šuniuko, o taip pat ir suaugusio šuns: vedžioti privalo suaugęs žmogus. Niekada  nepalikite šunų be priežiūros kieme ar prie parduotuvės – ŠUNIS DAŽNAI VAGIA.

Dėmesio! Kalių šeimininkai, niekada nepaleiskite nuo pavadžių rujojančių kalių.

 

Originalas