Na, nusprendžiau, jog reikia pasidalinti įspūdžiais apie savo eilinius vakarus kartu su šuniukais 😀 Turiu pasakyti, kad vakarais apie 19 val. šuniukams įsijungia kažkoks nerealus energijos užtaisas ir tai tęsiasi maždaug iki 20.30 val. Kaip tik neseniai, buldogytės nurimo, tad prisėdau ir bandysiu vieną vakarą aprašyti. Norėčiau mokėti piešti – komiksus pieščiau, tada būtų vaizdžiau, nes jau pamiršau kaip rašyti rašinėlius, kaip nuosekliai dėstyti mintis. Ir suvaidinti tai galėčiau, deja, lieka tik spaudalioti klaviatūros klavišus.

Lyg tyčia, vos išsiplovus grindis, mažosioms įsijungė tas minėtas užtaisas. Visos keturios mano keturkojės pradėjo žaisti, voliotis, galynėtis, trumpiau sakant, daryti viską, kad kuo daugiau primėtytų savo plaukų ir neliktų žymės, jog buvo kruopščiai išplauta 🙂

Išsidūkus reikia atsigerti. Virtuvėje stovi didelis vandens dubenėlis. Visos tvarkingai atsigeria, mažosios truputį nusiplauna kojas ir vėl nubėga žaisti. Aš išplaunu vandens dubenėlį, pripilu pilną šviežio vandens. O vargeli, prisišaukiau bėdą ant savo galvos. Nespėju pastatyti dubenėlio ant žemės, kai prisistatė mazgės. Žinodama kas bus toliau, griebiu fotoaparatą ir pasiruošiu filmuoti. Kokybė prasta, bet kad nereiktų aprašinėti siūlau patiems pasižiūrėti:

http://youtu.be/6zMDjM2lf2g

 Virtuvė plaukia, suaugėliai pasislėpė, kad nebūtų apkaltinti. Aš atsinešu rankšluostį ir pradedu valyti vandenį. O kaip be pagalbos? Viena tempia į vieną pusę, kita – į kitą ir dar purto. Šiaip ne taip, bendrom jėgom, kiek apsisausinam grindis. Coco ir Jolly (mažosios prancūzų buldogytės) nueina į guolį žaisti tarpusavyje. Aš atsinešu megztinį, pasidedu ant stalo. Porą siūlių reik pataisyti. Kol veriu siūlą į adatą, puse akies matau kaip megztinis pradeda palengva judėti ir slinkti nuo stalo. Pirma mintis: „man vaidenasi”. Ne, man nesivaideno. Pasirodo rankovė nukaro nuo stalo, o tai neliko nepastebėta Coco 😀 Rūbą atsiėmiau, ramiai siuvu. Jolly nusprendė, kad jau pakankamai visko prisiveikė ir nuėjo į savo vietą miegoti (kitame kambaryje). Coco kelioms sekundėms prisėdo pagalvoti, ką toliau veikti. Tuo momentu spėjau padaryti sėdinčios nuotrauką.

Patikėkit, ji sugalvojo. Pirmiausia patikrino visas lentynas,

po to atsidarė šiukšlių spintelės duris ir bandė ištempti šiukšliadėžę, tada vėl tikrino spinteles, net ir jos mama Sexy susidomėjo,

ir vėl bandė ištempti šiukšliadėžę (tos spintelės durelės ne visiškai užsidaro, tad ji su koja labai nesunkiai atsidaro dureles). Beje, pastebėjau, kad vos pradėjus šuniukus išleidinėti ten, kur laksto ir suaugę, jie pradėjo protingėti ne dienomis, o valandomis. Kaskart sugalvoja ką nors naujo, išranda kaip apeiti, palįsti, užlįsti, nustumti, patraukti visas užtvaras, atrišti tai, kas užrišta ir t.t. Čia lyrinis nukrypimas buvo 😀 Taigi, aš šiaip taip baigiau savo rankdarbį, bešokinėdama gelbėti šiukšliadėžę bei traukti iš spintelių Coco. Coco, supratusi, kad niekas jai neleis žaisti su šiukšlėmis, griebė žaisliuką ir suviliojo mamą pažaisti. Žaidimas vyko maždaug taip: iš virtuvės į koridorių su žaisliuku nasruose išbėga Sexy, Coco išlekia iš paskos. Į virtuvę grįžta jau atvirkščiai: pirma su žaisliuku nasruose įbėga Coco, Sexy iš paskos. Sexy virtuvės kampe užsispeičia Coco, atima žaisliuką ir išbėga. Ir taip laksto kokius 10 ratų. Tik nežinau, kokiu būdu Coco atimdavo žaislą iš Sexy, bet greičiausiai ji paveldėjo mamos Sexy suktumą, nes ir ji vaikystėje apgaudavo savo močiutę Koką ir iš jos išviliodavo žaislus. Paskutinį kartą, Sexy atėmusi žaisliuką nusprendė niekur nebėgti ir prigulė guolyje, kur ramiai snaudė Brendulis (Brendis yra mažųjų prosenelis, jau garbingų 9 metų, solidus šuo). Coco pradėjo maltis aplinkui: ant Brendžio, ant Sexy, aplink Brendį, aplink Sexy ir dar loti. Brendis jau senjoras, vakarais nori ramiai pasnūduriuoti, o čia kažkas mažas, naglas trukdo miegoti, triukšmauja ir dar trinasi. Jis perspėjamai suurzgė. Coco tai suveikė, lyg kokio ‘turbo’ mygtuko nuspaudimas. Tai, kas vyko priminė animacinį filmuką, kur zuikis briedžiui siūlėsi šienelio atnešti, dainelę padainuoti. Coco pašoka, su kojom kepštelna Brendžiui per snukį, o tuo momentu, kai jis prasimerkia ir urzgia, gulasi prieš jį ir prisispaudžia prie žemės. Vos Brendis užsimerkia veiksmas kartojamas. Ir vėl, tai kartojama ne vieną ir ne du kartus. Brendžio urzgimas vis garsėja, o Coco tai neveikia. Kažkuriuo momentu iš virtuvės, dėl visa ko, dingsta Sexy. Aš jau stoviu, stebiu kas vyksta ir vis perspėjamu balsu kalbu: „Brendi ramiai!” Galiausiai Brendis neištveria ir užriaumoja, kaukštelna dantimis ore ir galva pastumia Coco. Tai suveikia lyg mygtuko ‘super turbo’ paspaudimas. Coco pašoka, visu greičiu išbėga iš virtuvės, koridoriuje apsisuka, nemažindama greičio įlekia į virtuvę, bėga iki guolio, peršoka Brendį (t.y. užšoka ir nušoka nuo jo) išlekia iš virtuvės ir lygiai tą patį kartoja vėl nežinia kiek kartu. Bandau fotografuoti ar filmuoti, bet mūsų fotoaparatas nespėja fiksuoti vaizdų. Brendis  riaumoja pro sukąstus dantis, bet guli. Tai buvo taip juokinga stebėti, bet kuo baigsis nenorėjau sužinoti, nes kad ir koks Brendis kantrus, jo kantrybė irgi gali baigtis. Taigi, aš atitraukiu kėdę nuo stalo ir Brendulis iš gulimos padėties liuoktelna ant kėdės, net neprašomas. Kaip manot ar tai pabaiga? Ne, tai naujas žaidimas Coco. Ji su palojimais pradeda šokinėti aplink kėdę. Aš, sėdėdama prie stalo, vis pamatau jos galvą (kai ji pašoka). Nu įgarsinčiau taip: „Brendi!”, „ei Brendi”,  „Brendi!”, „ei Brendi”,  „Brendi!”, „ei Brendi”,  „Brendi!”, „ei Brendi” ir kartokit taip kol nusibos 😀 Brendulis padėjęs galvytę ant stalo tik dūsavo kaip žmogus 🙂 Po tokios veiklos, mazgė ištroško, tad dar kartą išsiplovėm grindis. Visa laimė, kad atėjo laikas dičkiams eiti į lauką, tad Coco buvo išnešta pas sesutę, kuri kažkiek pamiegojusi, šuniukų kambaryje viena gražiai žaidė su  guminiu žaisliuku. Padėjau valgyti sesulėms, pavalgę jos aptingo ir dabar kaip angeliukai jau trečią sapną sapnuoja.