Rusijos Nacionalinio veislės klubo prezidentė, 

CACIB kategorijos veislės ekspertė,

Biologijos mokslų kandidatė

E.V. Machanko

 

Prancūzų buldogas šiandien viena iš pačių populiariausių veislių. Parankus ūgis, paprasta kailio priežiūra, gyvenimu besidžiaugiantis ir draugiškas charakteris padarė šį šunį patrauklų žmonėms įvairaus amžiaus, nežiūrint į gyvenimo sąlygas.

Aš užsiimu prancūzų buldogų ekspertize nuo 1970-ųjų metų, todėl išsamiau galiu palyginti vakarykštį ir šiandieninį buldogą.

70-80-ais metais buvo daug gerų šunų, jie išsiskyrė teisinga viršaus linija, gerais judesiais, klasikinėmis, visiškai vertikaliai pastatytomis didelėmis ausimis, geriausieji egzemplioriai turėjo puikias galvas. Labiausiai paplitęs trūkumai buvo siaurokas ir ilgas snukis, ištemptas formatas, prastokas kaulingumas, neretai šviesios akys ir matomi akių baltymai. Iš ydų pasitaikydavo nesąkanda ir retkarčiais neatsistojusios bei minkštos ausys.

 Apibendrinus, šiandieniniai buldogai skiriasi kompaktiškumu, galingu kaulingumu, geromis galvomis ir didele spalvų įvairove – taigi prisidėjo smėlinis ir baltai smėlinis, o baltoms dėmėms nėra griežtų reikalavimų dėl jų dydžio ir išsidėstymo. Labai nedidelis procentas siaurasnukių, ilgasnukių bei prasto kaulingumo šunų.

Nuo tada, kai atsirado galimybė atsivežti šunų iš užsienio, be jokių kliūčių (kad tik pinigų būtų) mes turėjome pakankamai stabilų visuotinį vidutinį lygį ir atskirus žymius šunis. Buvo su kuo dirbti išsilavinusiems kinologams, sugebėjusiems gauti importą.

Veislynai, rimtai užsiimantys veisimu, gavo puikus rezultatus. Jų šunys laimi tarptautinėse parodose, gauna aukštus įvertinimus ir pelnytai lyderiauja mūsų parodose.

Vienok, atveža ne tik gerus šunis, bet ir vidutinio lygio, ir su trūkumais. Šiandien veisimo kontrolės praktiškai nėra, o apie gautus rezultatus galima spręsti tik pagal parodų vertinimus arba šuniukų paklausą iš konkretaus veislyno. Abu šie kriterijai ne visada objektyvūs.

Anksčiau, esant griežtai veisimo kontrolei, šunų atvežimas iš užsienio su rimtais trūkumais ar net ydomis, nebuvo katastrofa. Apibrėžtas ir pilnavertis panaudojimas su griežta atranka (būtinas kinologų klubo šuniukų aktavimas 2-3 dieną po gimimo bei mėnesio laiko ir galimybė uždrausti veisti šunis, turinčius įgimtas ydas) leistų imti iš šunų kas geriausia ir veislėje neleistų plisti ydoms.

Šiuo metu veisimo kokybė FCI sistemoje labiausiai priklauso nuo veislynų savininkų kvalifikacijos ir nuo specializuotų kinologų klubų, o taip pat ir nuo objektyvių parodų įvertinimų.

Dauguma šunų savininkų – mėgėjai, turintys labai nedidelį, o dažnai ir nulinį kinologinį išsilavinimą, o kinologų klubai, kur jie ima kergimo aktą, dažnai ne veislės klubai ir paprasčiausiai sutinka su kalės savininko prašymu. Savininkams gi parodos titulas – pagrindinis šuns vertinimo kriterijus. Ir tai parodų ekspertams užkrauna didelę atsakomybę. Jie ne tik renka geriausią šunį ringe, o nevalingai vadovauja veisimui, todėl šunų su rimtais trūkumais ar net ydomis aukšti įvertinimai gali turėti neigiamų pasekmių veislės vystimesi.

Vienam pirmųjų FCI standartų parašyta – „Prancūzų buldogas turi būti inteligentiškas, gyvas, labai raumeningas, gero kaulingumo šuo”.

Skaitai standartą ir įsivaizduoji besišypsantį snukį, energija liejasi per kraštus, o akyse klausimas – kada gi paleisi pabėgioti?

Parodose, ringuose neretai matome sunkius, permaitintus šunis, vargiai praeinančius 2-3 ratus – tai ne prancūzų buldogas, o parodija, net ir su nuostabia galva. Temperamentingas, judrus šuo negali taip atrodyti. Kodėl kai kurie ekspertai neskiria galingo, kresno ir raumeningo šuns nuo paprasčiausiai nutukusio – klausimas retorinis. Tai labai aštri problema, iškilusi prancūzų buldogų mylėtojams. Užauginti šuniuką ant sofos, didinant maitinimą, ar išauginti veislinį šunį, įdedant į jį ne tik pinigus, bet ir laiką, ir darbą – pasivaikščiojimai, treniruotės ir t.t. – šį skirtumą pradedantis mylėtojas turi pamatyti ringe, palygindamas objektyvius demonstruojamų šunų vertinimus. Kitaip jis nueis lengviausiu keliu. Jaunimo klasėje permaitintas šuo atrodo neblogai ir laimi prieš liesokus ir raumeningus. Bet… po dviejų metų sausokas šuo tapo atletu, o jo storasis konkurentas jau iškrito – įlinkusi nugara, prasti judesiai ir t.t. Nutukimas, be išvaizdos praradimo, kenkia šuns sveikatai, ypač širdies sistemai. Priminsiu taip pat, kad pagal standartą prancūzų buldogo patino maksimalus svoris 14 kg, o kalės mažesnis!!!

Tačiau tai neteisingo auginimo ir išlaikymo problema. Po griežtos ekspertizės savininkai, užsidirbę „gerai”, greitai atvestų savo šunis į normą (jei šunys dar jauni). Pradedantys mylėtojai stengtųsi teisingai užauginti šunį.

Daug rimtesnis klausimas apie tuos trūkumus ir net ydas, kurias mes „gavome” kartu su importu.

Norėčiau sustoti prie kelių labai išplitusių šiandien trūkumų ir labai tikiuosi, kad veislės ekspertai paklausys NVK prezidentės ir RKF bei FCI ekspertės, nuomonės.

Pagal standartą, žvelgiant į šunį iš priekio mes matom kvadratą, jungiant priekines galūnes, krūtinės liniją ir grindis. Jei tai ištemptas aukštyn stačiakampis – šuo ilgakojis. Jei stačiakampis guli – šuo pernelyg žemas, trumpakojis. Abu variantai – trūkumai. Bet dabar madinga išstatyti trumpą ir labai žemą šunį su puikia galva, ir jis sukelia publikos susižavėjimą. O ekspertas?…

Kvadratinis buldogo formatas – „priartintas prie kvadrato”, t.y., jis neturi būti labai trumpo juosmens, kitaip mes iškart prarandam viršaus liniją – tą pačią „karpio nugarą”, apie kurią kalba standartas. Pernelyg trumpas juosmuo negali būti iškilus ir nugara gaunasi tiesi. O jeigu dar aukštas gogas – gaunasi Bostono terjeras. Galbūt tai ir gražu, bet tai kita veislė.

Ar prancūzų buldogui reikalingas kaklas? Kad storas prancūzų buldogas su prastais raumenimis atrodytų kresnas, jam jo nereikia. Juk prie normalaus kaklo turi būti gerai išsivysčiusi krūtinės ląsta ir raumeningi pečiai, o šitaip vietoj kaklo – iškart pečiai, užtat labai kresnas. CAC garantuotas.

Standarte pažymėta, kad prancūzų buldogo ausys pastatytos griežtai vertikaliai, ausų galiukai „žiūri į 12 val.”. Kaip bebūtų gaila, dauguma amerikietiško veisimo, o kartais ir „europiečiai” turi mažas ausis, kurių galiukai „žiūri į be penkių min. ir penkios min. po”. Jauni ekspertai jau spėjo prie to priprasti ir buldogo su klasikiniu didelių ausų „šikšnosparnio” pastatymu aprašyme skaitai: „Ausys pernelyg aukštai įstatytos”. Brangieji ekspertai! Jeigu Jūs nenorite, kad mes visai prarastume klasikinį prancūzų buldogo tipą, nors retkarčiais žvilgtelėkite į FCI standartą. Išvardinti visus trūkumus nėra tikslo, juo labiau, kad kalba eina apie naujai įgytus.

Visi mes žinom, kad prancūzų buldogas palyginus su vilku „mažas išgama”. Tokį žaisliuką žmogus sukūrė sau ir apie tai negalima pamiršti veisiant. Veislei būdingos įgimtos ydos, tokios kaip vilko gomurys, zuikio lūpa, rimti stuburo defektai. Labai atsargiems reikia būti inbrydinguojant, ypatingai su importu, kada neaišku kokios ydos gali būti tų šunų genotipe.

Klaidos, galinčios sukelti išplitimą veislėje įgimtų pusiau letalinių recesyvinių genų, kurie homozigotinėje būsenoje (susitikus dviems nešiotojams) veda prie gyvybingumo praradimo ar atviro išsigimimo (pavyzdžiui artrogripozė, kada gimęs šuniukas turi neišsivysčiusias užpakalines galūnes). Jeigu pusiau letalinis genas šuniukų vadoje pasirodė heterozigotinėje būsenoje, tai mes apie tai sužinosime tik kitoje kartoje. Kaip bebūtų gaila, informacija apie tuos reproduktorius, kurie duoda broką, yra nutylima. Garsus paminėjimas kokio nors ydų nešiotojo vardo yra traktuojamas kaip įžeidimas, ir mes toliau veisiame dvi linijas ar inbrydinguojame ydingą šunį, nuo visų slėpdami, kad pusė šuniukų patenka kibiran. Tai nusikaltimas veislei dėl naudos – pasakysi garsiai – šuniukų neparduosi. Ir tokie „kinologai” išdidžiai save vadina profesionalais, norisi pridėti, kad pirkimo-pardavimo srityje.

Viena iš naujai pasirodžiusių ydų – sutrumpinta iki 1 slankstelio, dar įaugusi ar styranti uodega. Anksčiau mes baudėme šunis su ilgomis, vertikaliai pastatytomis uodegomis. Dabar pakelti virš nugaros nėra ko – kad tik būtų bent trumpa uodegytė. Todėl pageidaujama, kad uodega būtų pakankamai ilga ir žemai įsodinta, t.y., ji turi būti gerai matoma ir laikoma žemiau nugaros linijos. Kitu atveju vietoj uodegos nugaroj odos maišelis arba uodega per žemai – ydos, veikiančios šuns sveikatą. Tokie šunys, net jei visa kita idealu, neturėtų gauti titulų ar užimti pirmąsias vietas ringuose.

Ir, galiausiai, diskvalifikuojanti yda – perkandimas ir matomi dantys bei liežuvis. Tai yda, kuri dažnai pasirodo per kartas, kaip bet kuris recesyvinis genas, apie kurį jau kalbėta. Net ir labai gražus toks šuo negali būti naudojamas veisime. Deja, informacijos trūkumas ir aukšti tokių šunų įvertinimai ringuose veda prie ydos plitimo. Ir štai, kalės šeimininkui visai nesitikint, jie gimsta – su kabančiai liežuviais ir matomais dantimis. Kaip tai, juk patinas tituluotas? Ekspertas negali „nepastebėti” šmėžuojančių kaplių, kai nasrai užčiaupti. Hendlerio pastangos paslėpti šį trūkumą mato visi žiūrovai, o ekspertas… duoda CAC.

Mūsų tituluoti šunys dažnai išvažiuoja užsienin. Ir visiems aišku, kad Rusijos Čemiono titulą gali turėti šuo, laimėjęs kelis kartus pas skirtingus ekspertus. O kada čempionų klasėje Europos Čempionate 2002 m. išeina šuo iš Rusijos su iškritusiu liežuviu? Ką galvoja apie mūsų ekspertizės kokybę kolegos užsieniečiai? O juk mes turime puikių, objektyvių ekspertų, kurie stengiasi išgryninti veislę nuo broko. Bet jų niekas nekviečia… Prisiminkite, kokį šoką sukėlė objektyvus O. N. Laškovos teisėjavimas visų veislių parodoje MGOLC Maskvoje, kai tituluoti šunys, turintys rimtus trūkumus gavo „puikiai” be vietos ir netgi „labai gerai”, t.y. tai, ko tikrai nusipelnė.

Galvoju, išsakysiu ne tik savo gilius įsitikinimus, bet ir daugelio mūsų veisėjų nuomonę, kad tik objektyvi ir kvalifikuota ekspertizė padės mums išvalyti veislę nuo išvardintų ydų ir pakelti vadų kokybę iki privalomų aukštumų.

Redagavo Daiva Delnickaitė