Galina Slavutina

  Harmoningai sudėtas, veislinis prancūzų buldogas – tai tikras meno kūrinys, sukurtas žmogaus rankų ir fantazijos, o nuo žymių autorių skulptūrų skiriasi tuo, kad yra gyvas.

 Galima be galo pasakoti apie šią nuostabią veislę, apie taip, kaip šauniai šis šuo susitvarko su jam skirtu šuns kompaniono vaidmeniu, kaip myli ir gina žmones, apie tai, kad šis nežemiškas sutvėrimas apdovanotas beveik žmogišku intelektu. Kita vertus, man nesinorėtų, kad straipsnis būtų panašus į „vaikams apie žvėrelius“. Šia veisle užsiimu jau 13 metų ir stebėdama jos vystimąsi padariau išvadą, kad seniai laikas rimtai pažvelgti į mažo šuns dideles problemas.

 Taigi, devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje veislė tapo labai populiari. Tokių didelių miestų kaip Dnepropetrovskas, Doneckas, Zaporožė, nekalbant apie Kijevą, ringuose rodėsi iki dviejų dešimčių dalyvių kiekvienoje klasėje, klubuose būdavo užregistruojamas didelis skaičius vadų.

 Praėjo 10 metų. Daugelis didžiųjų klubų prarado vadų skaičių. CAC‘inėse parodose tam pačiam Donecke ir Zaporožėj 2-3 šunys, ir tai atvežtiniai. Iš karto į akis krenta skirtingo tipo šunys, pristatomi įvairaus lygio parodose, todėl per anksti kalbėti apie nusistovėjusią buldogų populiaciją Ukrainoje ar jos atskiruose regionuose, dar turint omenyje mažą kalių skaičių.

 Susidaro įspūdis, kad veisėjai tik bendrais bruožais supranta koks turi būti prancūzų buldogo modelis, o pradedantysis dažnai turi savo supratimą apie idealų prancūzų buldogą. Sudėtinga nesusipainioti – šiandien lyderis vienas šuo, rytoj – visiškai kito tipo. Žiūrovas už ringo ne visada gali suprasti, kas vyksta ir išsiaiškinti, kuris gi geriausias.

 „Kalta“ gali būti, prancūzų buldogo dviguba padėtis tarp veislių. Pagal FCI klasifikaciją prancūzas priskirtas IX grupei, tarp šunų kompanionų, tuo pačiu likdamas mažu molosu. Pas jį viskas „ne taip“: pagal kitas veisles netaisyklingas sukandimas, akiai neįprasta kupoliška nugara, netgi snukį sunku pavadinti snukiu – greičiau nustebusi-naivi fizionomija. Nors nedidelio ūgio, šis šuo yra pakankamai sunkus. Trisdešimties centimetrų patinas su geru kaulingumu, normalios kondicijos sveria 13-14 kg. Ir daugelis problemų, būdingos molosams, neaplenkia ir prancūzo.

 „Dekoraškių“ ekspertas, kuriam ši veislė nėra profilinė, pagrindinį dėmesį skiria eksterjero įvertinimui. Daugiausia dėmesio sulaukia ryški spalva, kailio struktūra, ausų forma ir pastatymas, hendlerio meistriškumas. Jei prancūzų ringas tenka molosų ekspertui – greičiausiai čia mes išvysime jau „technišką“ įvertinimą. Svarbiausia bus anatomija ir judesių dinamika.

 Pirmiausiai pabandykime Susigaudyti su „techninėmis“ problemomis. Daugelis veisėjų sutapatina terminus „kompaktiškas“ ir „kvadratinis“, nors tai ir nėra vienas bei tas pats. Kvadratinis – charakterizuoja šuns formatą, t.y. nugaros ilgis yra vienodas aukščiui ties ketera. Įsivaizduokite prancūzą su ilgomis strėnomis, mintyse pailginkite jam kojas – ir jis taps kvadratinis. Kompaktiškas – tai idealios šuns proporcijos. Prancūzų buldogui tai aukščio ties gogu (100 proc.) ir krūtinės gylio (60 proc.) santykis. Viršutinės linijos proporcijos (tiesą sakant, aktualios ir bet kokiai kitai veislei) yra: 2 dalys – nugaros ilgio, 1 dalis – strėnų ilgio ir 1 dalis – kryžiaus (t.y. 2:1:1). Tokiu būdu, šuo turintis teisingas proporcijas, ir bus kompaktiškas, ir visai nesvarbu, ką mes „narstom po kaulelį“ – kvadratinį dobermaną ar ištemptą taksą.

 Dabar apie prancūzų buldogo formatą. Standartas iš prancūzų buldogo nereikalauja kvadratinio formato (indeksas 103-106). Be to, šuo turi turėti pakankamai ilgą krūtinės ląstą. Viskas paaiškinama fiziologiniu požiūriu. Prancūziuko negalima pavadinti mažai vaisingu. Vados iš 6-8 ir netgi daugiau šuniukų – nėra retenybė. Savaime aišku, tokiam vaisių kiekiui be nuostolių tilpti trumpame kalės korpuse yra labai problematiška. Paskutinės nėštumo dienos tampa kančia ir kalei, ir palikuonims. Tokiame ankštume šuniukai jaučia deguonies trūkumą, placenta dažnai priauga prie gimdos sienelių ir be cezario pjūvio dažniausiai neapsieinama. Aš netirštinu spalvų, bet būna ir dar nemalonesnių momentų, kai augantys embrionai spaudžia diafragmą ir kalė negali normaliai kvėpuoti, jos širdis paprasčiausiai neišlaiko. Taigi, „prancūzė“ turi būti pakankamai „laisva“, neištempta kaip taksas, bet ir neužkvadratinta. Nepriklausomai nuo lyties, buldogas turi gilią, plačią krūtinę, kuri kvėpavimą daro pakankamai sudėtingu. Krūtinės ilgis nulemia plaučių dydį. O tokiam masyviam šuniu, plaučių dydis turi būti pakankamas. Daugelio kvadratinių buldogų formato sumažinimas yra ne strėnų, o krūtinės ląstos sutrumpinimo sąskaita. Ar galima kalbėti apie pakankamą plaučių dydį, jei šonkauliai baigiasi iškart už menčių? Dirbtinai statydami į kvadrato rėmus veislę, visiškai tam nepritaikytą, mes iš savo mylimų augintinių pavagiam trečdalį gyvenimo. Prisiminkite, ar daug teko matyti trumpų prancūzų buldogų, kurie perlipo 7 metų slenkstį? Ne į naudą ir snukio trumpinimas bei pernelyg riesta nosis. Tai tik apsunkina kvėpavimą. Sveikas prancūzas knarkti neturėtų!

 Dar viena rimta problema – per daug ištiesinti užpakalinių galūnių kampai. Šunys su tokia yda dažnai turi trumpą kryžkaulį, per mažai raumeningus klubus bei aukštai įstatytą uodegą. Prarandamas prancūzų buldogo silueto patrauklumas, kupoliška nugara išsitiesina, dingsta „kumpiai“, eisena tampa sukaustyta. Tai, kad negražu – pusė bėdos. Tokios konstrukcijos galinės galūnės neatlieka priklausančios amortizuojančios funkcijos, atsispyrimo smūgis tenka klubo sąnariui. Visai strėnų sričiai tenka papildoma apkrova. Pasekmės – tarpslankstelinių diskų sugnybimas, o pagal veterinarinę statistiką, šis reiškinys pakankamai neretas tarp prancūzų buldogų. Ilgai neapsistosiu prie iškrypusių dilbių, turint tokią ydą pastebimai įlinksta priekinė kūno dalis ir šuo atrodo tiesiog apgailėtinai.

 Nuo technikos pereikim prie estetikos. Galva – prancūzų buldogo vizitinė kortelė. Neužtenka turėti vien trumpą (proto ribose) snukį. Jis turi būti didelis, su teisingai įstatytu nosies veidrodėliu, ir, svarbiausia, su gerai išvystytu ir užsirietusiu į viršų apatiniu žandikauliu. Klasikinis profilis – kakta, nosies veidrodėlis ir smakras yra vienoje plokštumoje. Didžiausias galvos atsikišimas turėtų būti smakras, o ne viršutinė lūpa, tuo labiau ne nosies veidrodėlis. Galva turi sudaryti vientisumo įspūdi, o ne būti ryškiai suskaidyta į snukio ir kaukolės dalis. Nepridės žavingumo ir per didelės bei į šalis išskleistos ausys. Gaila, bet šiandien labai retai ringuose sutinkami šunys su idealia galva.

 Galiausiai, keli žodžiai apie spalvą. Tradicinės prancūzų buldogų spalvos – dėmėta ir tigrinė. Juodas šuo, netgi su balta dėme ant krūtinės, taip kaip ir baltas šuo su švariomis juodomis dėmėmis, laikomas nestandartiniu. Bet kokių spalvų šuns nosies veidrodėlis, lūpų pakraščiai ir akių apvadai privalo būti juodi. Palyginti neseniai pas mus atsirado šunys naujos, smėlinės spalvos. Kol kas tai vienetiniai egzemplioriai, ir kokius bruožus jie įneš į veislę, dabar sunku pasakyti. Kalbant apie rusų kolegų darbą su šia spalva – galiu pasakyti, kad jie jau turi gana didelę smėlinių buldogų populiaciją. Tai savotiškai įdomūs, ryškūs šuneliai, jei tik spalva nesigauna purvinai pilka. Tačiau smėliniai buldogai, nežiūrint į tai, kad visi jie iš skirtingų Amerikos ir Europos veislynų, o kai kurie gimę jau ir Rusijoje, šalia savo tigrinių giminaičių atrodo mažiau kaulingi.

 Taigi, mes matome, kad veisimui ši veislė ne pati lengviausia. Buldoginis tipas tiek skiriasi nuo klasikinio šuns tipo supratimo, kad kažkuriuo momentu jis įgyja ekstremalias formas, ir estetinė „tobulybė“ pradeda konfliktuoti su fiziologija. Čia svarbu neperlenkti lazdos, todėl veisėjas, kaip ir gydytojas, dirbdamas turi vadovautis principu „nepakenk“.

 Labai gerai reikia apgalvoti veisėjo kelio pasirinkimą. Veislinių kalių ir taip nedaug, o turint omenyje veislės specifiką, lengvabūdiškas požiūris šiuo metu – neleistina prabanga. Savo kalę reikia veisti taip, lyg tai būtų jos paskutinė vada. Kad nereiktų vėliau gailėtis prarasto laiko, praleistų galimybių. Buldogas problematiškas – kitos vados gali ir nebūti. Būtina pasistengti susirinkti kuo daugiau informacijos apie nusižiūrėto reproduktoriaus palikuonis nuo skirtingo tipo kalių ir įsitikinti, kad jis tikrai yra gerintojas.

 Apie šunis, įvežamus iš užsienio reiktų pasakyti – pasitikėk, bet patikrink. Augantis susidomėjimas veisle, priverčia suklusti ir perpardavėjus. Perpardavėjai šuniukus turguose superka dešimtimis, pasirinkdami stambiasnukius ir trumpų kojų bei išveža juos pirmiausiai į užsienį. Ar yra garantija, kad šitų išvežtų šunų palikuonys negrįš pas mus, kaip atstovai nors ir ne žymių, bet užsienio veislynų? Išmokite atskirti grūdus nuo pelų. Juk čempionų vaikai iš pirmaujančiųjų Europos veislynų, vertinančių savo genofondą, kainuoja labai brangiai, jie patenka tik tikriems profesionalams ir kiekvieno tokio šuns atsiradimas pas mus – visada įvykis.

 Veisėjas šunyje turi mokėti pamatyti ne tik veisliškumą, bet ir sudėjimo harmoningumą, judesius, ir, svarbiausia, kuo jis bus vertingas būsimai vadai. Prieš daugelį metų J. V. Ovoc, dabar FCI ekspertas, visada pabrėždavo: „Niekada nesistenkite įvertinti šuns, ant vienos svarstyklių lėkštės dėdami jo privalumus, ant kitos – trūkumus. Išmokite pamatyti visumą, įvertinkite privalumus iš pozicijos, ką jis gali duoti veislei“.

 Norėdamas pasiekti tikslą, veisėjas pirmiausiai turi žinoti, koks jo tikslas yra, t.y., kokius šuniukus jis stengsis gauti. Po to jis kritiškai (be „veislyno aklumo“ sindromo) turi įvertinti savo veisiamus šunis. Pradedant darbą, reikia apgalvoti, kokiu keliu siekti tikslo, už ką kovoti pirmiausiai – susitvarkys jis, pvz., su užpakalinėmis galūnėmis, stengdamasis gauti ryškią spalvą, ar sugebės išlaikyti snukio ilgį, šlifuodamas anatomiją. Galiausiai, veisėjas turi rasti jėgų žengti žingsnį atgal, ar netgi viską pradėti nuo nulio, jeigu kuris nors žingsnis pasirodė nesėkmingas. Dar reikia pridėti truputį sėkmės ir intuicijos. Tada, susumavus visas pastangas, gražūs šunys džiugins ne tik profesionalų akis. Ir galimas daiktas, atsitiktinai praeinantis žiūrovas, metęs žvilgsnį į prancūzų buldogą, staiga sustos ir sušuks: „Va čia tai bent! Noriu tokio šuns!“.

 

 „Šunų pasaulis“ – Nr. 3/4, 2002