Mažas prancūziukas namuose

10/11/2009

Jelena Maksimenko

MAŽAS PRANCŪZIUKAS.

PIRMOSIOS DIENOS NAUJUOSE NAMUOSE IR AUKLĖJIMO YPATUMAI

 

Šie pastebėjimai yra iš straipsnio autorės patirties ir turi tik vieną tikslą – padėti pradedančiajam prancūzų buldogo augintojui auklėti jo pirmąjį šuniuką. Pirmiausia autorė atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu yra daug literatūros apie šunų auklėjimą ir dresūrą (tiek spausdintų leidinių, tiek virtualioje erdvėje), ko anksčiau nebuvo ir autorė padarė nemažai klaidų auklėdama ir dresuodama savo pirmąjį prancūzų buldogą.

Pagrindinė ir labai paprasta taisyklė – kuo daugiau šuniuko augintojas sugaiš laiko ir įdės pastangų jo dresavimui bei „gero tono taisyklių“ mokymui, tuo mažiau problemų turės ateityje. Net, jei šuo ne tarnybinės veislės, tai nereiškia, kad su juo nereikia užsiimti. Ne išimtis ir prancūzų buldogas.

Kiek kartų visiems teko girdėti šeimininkų skundus net dėl suaugusių šunų! Esą šuo ir sisioja namie, ir griaužia viską iš eilės, nesileidžia valyti ausų, karpyti nagų, taip pat neklauso šeimininkų, nekreipia dėmesio į komandas. Išvada gali būti tik viena: nėra blogų šunų, yra tik nemokšos ir nerūpestingi šeimininkai. Lengva nuspėti, kad būtent jie patingėjo mokinti ir auklėti šuniuką, kurio auklėjimas idealiu atveju, turi prasidėti dar iki patekimo pas Jus.

Kaip? Taigi labai paprasta

Pirmiausia su visais namiškiais (taip pat su vaikais) pasikalbėkit apie tai, kad visi turi laikytis vienodos politikos su nauju šeimos nariu. Tai ką draus vienas, negali leisti kitas. Šuniukas tiesiog nepajėgs suprasti, kodėl yra baramas už tai, kas vakar kėlė šypseną. Nepamirškite mažiems vaikams paaiškinti, kad jiems draudžiama maitinti šuniuką, imti jį į rankas be suaugusiųjų priežiūros, žadinti jį, kai mažylis miega ar per prievartą versti žaisti, jei jis pavargęs ar nenori.

Svarbu prisimintai dar tai, kad prancūzų buldogo šuniukui, (kaip ir bet kurios kitos „vėlai bręstančios“ veislės su geru kaulingumu) maždaug iki 10 mėn. (geriausia iki 1 metų) negalima leisti šokinėti žemyn nuo aukštų baldų (sofų, lovų, stalų). Tai gali baigtis, geriausiu atveju, šleivomis bei kreivomis priekinėmis galūnėmis, o blogiausiu atveju – stuburo patologija. Lipant žemyn, ypač kai laiptų pakopos yra aukštos, šuniukas nešamas ant rankų, o štai į viršų galima lipti, tai netgi naudinga.

Visų antra, Jūs turite nuspręsti kur bus šuniuko vieta, ir netgi ne vieta, o maža tvirtovė, kur jis jaustųsi saugiau ir komfortabiliai, o svarbiausia – ne vienišas. Pasiimant šuniuką iš gimtojo lizdo, pasiimkite ir kokį nors skudurėlį su „mamos“ kvapu, kurį padėkite į jo vietą. Taip pat visai neblogai ten paguldyti ir minkštą pliušinį žaislą, kad šuniukui nebūtų baisu ir šalta pirmomis dienomis be sesučių ir broliukų. Taip pat turi būti paruošti bliūdeliai pašarui ir vandeniui.

Taigi, šuniukas jau pas Jus. Toks mažutis, šiltutis, bejėgis su tokiomis naiviomis akutėmis: būtent šio „prancūziško“ žvilgsnio pagalba, mažasis buldogėlis labai greitai išmoks „vyti iš Jūsų virves“, jei iš karto nenusistatysite kelių, paprastų taisyklių:

Niekada neleiskite šuniukui daryti to, kas bus uždrausta jam užaugus. T.y. jei nenorite, kad šuniukas prašinėtų kąsnelių nuo stalo, niekada neduokite skanėstų, kai valgote patys. Neimkit šuniuko į lovą, kad ir kiek jis verktų – vieno karto užteks, kad jis ten liktų visam laikui.

Nežaiskite su juo laikraščiais, kojinėmis ir kitais asmeniniais daiktais, jei nenorite kentėti nuo asmeninio garderobo ir literatūros praradimo. Šiam tikslui mažylis privalo turėti savo žaisliukų, kuriais neturėtų būti ir sena avalynė (jis negali atskirti seno ir naujo, netgi suaugęs!). Žaisliukai turi būti skirtingi, tiek minkšti, tiek tokie, kuriuos galima pakramtyti, tada mažiau kentės Jūsų baldai.

Nedidelis nukrypimas. Jei šuniukas vis dėlto pradėjo griaužti sofos kampus, ypatingai kai Jūsų nėra namie, viliojančias vietas patepkite levomicetino tirpalu. Kartą tai palaižęs, mažylis praras norą ragaut sofos kampus visam laikui. Galima pabandyti ir šiuolaikinį „antigraužiną“, nors kalbama, kad iš jo maža naudos. Visada prisiminkite, kad šuniukas graužia ne iš pykčio ar keršto, o iš nuobodulio ir vienišumo. Pasistenkite užimti šuniuką ir nepalikite jo vieno namuose, kol jis mažiukas ir visos šitos problemos net neiškils. Idealu, jei vienas šeimos narys galėtų pasiimti atostogas pirmam šuniuko gyvenimo pas Jus mėnesiui. Auka neatrodys tokia didelė, jei tik žinotumėte, kiek problemų tai išspręs ateityje.

Mažylis pirmiausia apeina savo naujuosius namus. Parodykite jam jo guolį. Jei jam ten patiks, šuniukas su malonumu ten gulės. Kartais šunys jaučia ne labai geras energetines vietas, todėl atsisako ten miegoti. Stebėkite šuniuką, jei jis ruošiasi miegoti visada toje pačioje vietoje, kur galima padėti jo guolį, tai įtaisykite jį ten. Jei nėra tokios galimybės arba šuniukas krenta ten, kur jį įveikė nuovargis, paimkite jį ant rankų ir nuneškite į vietą, tuo pačiu pasakydami pirmąją komandą ‘vieta’. Paglostykite ir ten palikite. Greičiausiai mažylis guolyje nepasiliks, o seks Jums iš paskos. Jūs turite laimėti šią pirmą kovą ir pasiekti, kad mažylis nors trumpai pagulėtų ten, kur jį palikote. Kiekvieną kartą gražinant šuniuką į vietą, komanda pakartojama ramiu, bet reikliu balsu… Miegoti šuniukas privalo tik savo vietoje. Stebėkite šuniuką ir kiekvieną kartą jam užmigus kur nors kitur, nuneškite jį į guolį. Greičiausiai jis ir pats miegoti eis ten. Jokiais būdais nebauskite šuniuko jo vietoje. Jis turi žinoti – tai jo tvirtovė. Autorės išdykėliai šunys toje tvirtovėje dažnai gelbėjasi nuo užsitarnautos bausmės! O, kai autorei įgrysta klūpčioti apie savo mylimus vaikus, ji siunčia juos komanda ‘vieta’ ir šunims tenka kėblinti į savo tvirtovę. Tai labai patogu, kai namuose yra svečių, o kvadratiniai metrai yra riboti, bet nėra kito kambario, kur būtų galima ištremti lojančius šeimos narius.

Kartais nutinka ir taip, kad už nepaklusnumą šuniuką tenka ir nubausti. Tuo tikslu galima paimti seną laikraštuką, susukti jį į ritinėlį ir šiuo improvizuotu ginklu pliaukštelėti nusikaltusiam plevėsai. Tai neskauda, bet baisu, garsas pakankamai nemalonus šuns ausims. Tuo pačiu pliaukštelėjimas neturi priminti glostymo, smūgis turi būti ne stiprus, bet jaučiamas, nes kitu atveju galima susilaukti atvirkštinio efekto, šuniukas bausmę gali suprasti kaip kvietimą žaisti. Bausmė tuo pačiu metu palydima komandos ‘fu’ ar ‘negalima’. Draudimo ar Jūsų nepasitenkinimo išreiškimui, galite pasirinkti ir kitą žodį, jei nedalyvausite paklusnumo dresūroje, kur žodis ‘fu’ priimtas oficialiai.

Dabar apie valgymo kultūrą : Mažylis, priklausomai nuo jo amžiaus, valgo 3 – 5 kartus per dieną. Pasistenkite maitinti visada tuo pačiu metu. Jei maitinate sausu pašaru, tai dienos normą išdalinkite į tiek dalių, kiek kartų šuniukas valgo ir duokite tikslią porciją. Maitinant natūraliu maistu, porcija apskaičiuojama pagal kalorijas. Jei šuniukas greitai suvalgo savo porciją ir nesitraukia nuo bliūdelio, vadinasi jam neužteko, o jei nesuvalgo ir pasitraukia, kitą kartą porciją truputį sumažinkite. Stebėkite šuniuką valgymo metu. Kartais mažylis tiesiog dėl žaidimo ar pasivaikščiojimo pasitraukia nuo maisto, o vėliau vėl grįžta prie bliūdelio – taip netinka. Maistą palikite 20 min., o vėliau įdėkite į šaldytuvą.

Niekada nekeiskite maisto į skanesnį, nepasiduokite „vaikiškoms ašaroms“ ir gailioms grimasoms, šuo niekada nebus alkanas prie pilno maisto bliūdelio! Visada prisiminkite, kad mūsų mylimi augintiniai – grobuonys su laukinių brolių instinktais ir jų gamtiniais reguliatoriais. Jei kada atsisako maisto, jiems vis vien geriau žinoti kada ir kiek valgyti. Jei šuniukas linksmas, neturi virškinimo sutrikimų, nereikia pergyventi, kad pasidarė sau iškrovos dieną – jam geriau žinoti. O ir autorė savo prancūzam daro iškrovos dienas. Kartą per savaitę, neduoda pilnos porcijos, o kartą per mėnesį padaroma pilna iškrovos diena. Tai geriausia priemonė, turint problemų su šėrimu.

Truputį apie švarą. Pasiimdami šuniuką iš vados, nepamirškite paimti ir gabalėlį laikraščio, kurį namie padėkite ten, kur bus mažylio tualetas. Jei turite galimybę išvesti šuniuką pasivaikščioti, iš karto pratinkite visus reikalus atlikti lauke (savaime suprantama, kai atlikti visi privalomi skiepai ir nėra pavojaus sveikatai!). Prisiminkite, kuo daugiau vaikščiosite su juo lauke, tuo greičiau jis išmoks neteršti namų. Ir vėl, visa tai 100 proc. priklauso nuo šeimininko! Jei viskas atliekama taip, kaip reikia, jau 6-8 mėn. šuniukas moka namie palaikyti švarą (savaime suprantama, kad viskas daug paprasčiau ir greičiau, jei gyvenama nuosavame name ar daugiaaukščio namo pirmame aukšte). Šunys yra švarūs ir dažniausiai eina į vieną vietą, kur yra jų kvapo. Naujuose namuose jo nėra, tai Jums ir padės parsineštas laikraštis, parodys šuniukui, kur jo tualetas. Fiziologiškai kentėti šuniukas gali tik nuo 6 mėn., todėl jei norite, kad augintinis nieko nedarytų namie, dažniau išneškite jį į lauką (iš pradžių po kiekvieno maitinimo ir vos prabudus po miego, vėliau – rečiau). Jei nėra galimybės dažnai pasivaikščioti, išmokinkite kakoti ir sisioti ant padėklo, tiesa, jis turėtų būti pakankamo dydžio, su neaukštais kraštais ir laiku valomas. Dar paprasčiau naudoti daugiasluoksnius laikraščius, po kuriais patiesiamas celofanas, jų niekada netrūksta ir paprasta pakeisti (galima naudoti ir vienkartines paklodes – vert.). Žinoma, tai laikinas būdas, kol šuniukas išmoks kentėti, ir reikia nepamiršti palaikyti švarą ten, kur išrinkote vietą „šuniuko tualetui“. Kartais nutinka taip, kad įpratęs viską atlikti namie, šuniukas pasivaikščiojimo metu kenčia, o vos grįžęs namo padaro krūvą ant grindų. Kaip su tuo kovoti? Reikia šuniuko klanelyje pamirkyti popieriaus gabalėlius ar popierinę servetėlę, taip pat su savimi pasiimti krūveles ir visa tai įtrinti lauke, kur vedžiojamas mažylis. Pamatysite, kaip kitą kartą jis susiries šalia senos krūvelės – dėl paliktos žymės. Ir niekada nepamirškite aktyviai girti šuniuką už viską, ką jis padarė reikiamoj vietoj ir reikiamu lauku.

Po kelių savaičių šuniukas visiškai apsipras, puikiai žinos savo vardą ir džiaugsmingai bėgs pas Jus išgirdęs Jūsų balsą. Dabar po truputį pradedama pratinti prie antkaklio, dantų, ausų, nagų apžiūros. Viską darykite švelniai, be prievartos. Jei šuo rodo nepasitenkinimą, jo dėmesį nukreipkite žaisliuku. Čia svarbiausia – pastovumas ir neatidėliojimas vėlesniam laikui. Lieskite jo pirštukus, apžiūrėkite dantis, ausies landą, galima pabandyti ją išvalyti vata. Pasistenkite, kad šuniukui neskaudėtų ir nebūtų nemalonu. Prancūzai gana užsispyrę ir su puikia atmintimi skausmui ar nemaloniems pojūčiams šunys, tai gali apsunkinti visas šias procedūras ar net parodinę karjerą. Kaip dažnai kirpti nagus ar valyti ausis, Jums turi pasakyti vet. gydytojas ar patyręs veisėjas.

Norėtųsi pridurti, kad šuniukas – taip pat vaikas, nors ir šunų. Būkite kantrūs ir ramūs, pasistenkite visada likti savimi. Meile galima pasiekti daug, jei ne viską. Jūsų santykiuose, kurie tęsis metų metus, svarbiausia išmokti tarpusavio supratimo. Prancūzai labai protingi ir … šunys, kuriems svarbiausia gyvenime – bendrauti su žmogumi ir stengtis jam įtikti. Kai tik šuniukas supras, ko iš jo norite, patikėkite, jis padarys viską, kas įmanoma, kad tik užsidirbtų Jūsų pagyrimą ar šypseną.

 

Originalas