Nadežda Bereznikovskaja

Pastebėjimai, kurie toliau bus aprašyti, yra autorės asmeniniai, nors daugelis jos pažįstamų veisėjų juos patvirtina. Tuo pačiu, tai ne vien autorės mintys, bet ir visiems žinomi faktai. Yra daugybė testų, kaip sužinoti šuniuko charakterį, bet dar reikia žinių ir apie anatomiją, kuri tiesiogiai susijusi su nervų sistema. Bus kalbama apie buldogus, mopsus, t.y. apie vėlai bręstančių (molosinių) veislių šunis. Apie kitas veisles autorė nesprendžia nieko, nors ir mano, kad ir jos turi daug bendro.

Šuniuką rinktis patartina mėnesio amžiaus, kol jis dar nepradėjo tįsti į ilgį, aukštį, kol nepradėjo keistis kūno proporcijos. Pageidautina apžiūrėti kelias vadas nuo skirtingų reproduktorių, kad nors truputį orientuotis veislėje. Kalba bus apie šuniukus nuo paprastų tėvų, o ne nuo interčempionų. Geram veislyne įgimto broko greičiausiai nebus arba tikimės, kad jo vengiama, na bent tikimės to. Mūsų nuostabioje šalyje visi veisėjai tvirtins, kad jų šuniukai nuo „importo“, visi tiesiog nuostabūs, būsimi čempionai. Panašias kalbas vertėtų praleisti pro ausis, įsiklausant į savo vidinį balsą, pajungiant analitinį mąstymą ir į mažylį žiūrėti objektyviai, be emocijų (tokių kaip: „oi, koks gražutis; ai, koks meilutis“).

Pabrėžiama, kad mėnesio laiko šuniukas turi tas proporcijas, kokias turės ir užaugęs. Gaila, kad ne visi gali tai pamatyti. Labai aktyvūs, ilgakojai, ilgakakliai bepradedančiomis stovėti ausimis greičiausiai bus nervingi, ligoti, savimi nepasitikintys, netgi isteriški.

1. Galva, akys ir ausys.

Mėnesio laiko šuniukas prancūziukas užtikrintai bėgioja, tvirtai stovi ant kojyčių, kurios neturi išsiskėsti (o štai ausytės, mūsų grožis ir pasididžiavimas, mėnesio laiko šuniukui visiškai neprivalo stovėti). Gerai, jei ausys atsistoja tarp 2-4 mėn., tai reiškia, kad šuo pakankamai tvirtas, kaulingas, ne palengvinto tipo (savaime aišku, kad nekalbame apie rachitinius šuniukus). Tačiau, jei ausytės verčiasi atgal (o ne į priekį), tai liudija apie ploną ausies kremzlę – genetinį defektą. Tokios ausytės gali ir vėliau neatsistoti.

Gerų ir rūpestingų veisėjų šuniukų ausyčių vidus švarus, jos rausvos, bekvapės.

Ausų galiukai gražiai užapvalinti, o ne smailūs kaip katės. Nosies veidrodėlis, pati nosis žiūrint iš profilio turi būti riesta, truputį pritraukta prie kaktos, kraštutiniu atveju griežtai vertikali, bet tik ne nukreipta žemyn. Viršunosėj vargiai telpa mažasis pirštelis (jei pirštas dedamas skersai), jei daugiau – jau bus ilgas snukis.

Šuniuko akytės turi būti švarios, aiškios, linksmos, neparaudę ir be išskyrų. Apžiūrint šuniukus iš priekio visa akytė turi būti tamsi, trečias vokas vidiniame akies kampelyje vos matomas (ir bet kokiu atveju jis neturi būti nei raudonas, nei karščiuojantis), baltymai visiškai nematomi. Labai didelės, išsišovusios akys, žinoma, gražu, bet buldogui jos rodys ligotumą, todėl akytės turi būti išraiškingos, bet neatrodyti išsprogusios.

Atidžiai apžiūrėkite šuniuko dantukus. Jie turi būti aštrūs ir balti, dantenos rausvos be jokių uždegimo požymių ir kvapo iš burnos. Blyškios dantenos gali liudyti apie anemiją (mažakraujystę) arba streso buvimą. Viršutinis ir apatinis žandikaulis turi po 6 kandžius, 2 iltis, 8 prieškrūminius ir 4 krūminius dantis. Apatinis žandikaulis normalų ilgį pasiekia 6-8 savaičių, tada ir nusistovi taisyklingas sąkandis.

Žandikaulis turi būti platus, beveik kvadratinis (būtent jis lemia galvos apimtį) ir tik ne „laivelio“ formos.

2. Oda ir kailis.

Sveiko šuniuko kailiukas švelnus, gražiai prigludęs, be pleiskanų, be išretėjimų ar praplikimų.

Neužmirškite apžiūrėti odos, ji turi būti švari ir sveika, be išbėrimų, dėmių ar panašių reiškinių. Prisiminkite, jei šuniukas turi alerginės reakcijos požymių ar jau ir problemų su oda, tai greičiausiai šios problemos lydės Jūsų augintinį visą gyvenimą.

Sveikas šuniukas neturi jokio kvapo, išskyrus vaikišką „šviežio pieno“ kvapą.

3. Galūnės ir uodega.

Mėnesio laiko šuniuko kojytės trumpos, priekinės – tiesios ir lygios, be kreivumo, užpakalinės ilgesnės už priekines, storos, dažnai su skersinėmis raukšlytėmis. Alkūnės neturėtų būti išvirtusios į išorę, bet ir nepakištos po korpusu. Pačios letenėlės lygiagrečios, nesisukti kaip meškos į vidų, ne šleivoti. Užpakalinės kojos, žiūrint į šuniuką iš galo, turi priminti arką, bet taip pat negali šleivoti.

Renkantis gerai būtų pamatyti, kaip šuniukai ėda, tuo metu iš užpakalio gerai matytųsi kaip statomos letenėlės, pasimatytų defektai, taip pat bus aišku, kas yra lyderis, kas drovus.

Mažo prancūziuko uodega neturi būti nei ilga (nors veislės standartas leidžia uodegos ilgį iki kulno sąnario), nei įtraukta (t.y. labai trumpa), ji turi būti tiesi ar tradiciškai riesta (išlankstyta kaip „penketukas“), įsodinta žemai ir nepakilti virš nugaros linijos.

4. Bendros taisyklės.

Šuniukas turi būti vientisas, kaip monolitinis, niekas neturi išsikišti ar stipriai išsiskirti. Pageidautina nesirinkti storo šuniuko, nes galima įtarti, kad jis mažo kaulingumo, o veisėjai paprasčiausiai jį primaitina košėmis, kad vaikai turėtų labiau pardavimui tinkamą išvaizdą. Geriau pasiimti liesesnį, bet kaulingesnį, nei mažai kaulingą, bet permaitintą šuniuką.

Ir galiausiai. Išsirinkus vieno mėnesio amžiaus šuniuką ir palikus užstatą, reikia susitarti, kad šuniukas bus su kale dar mažiausiai mėnesį, o geriau du mėnesius – mūsų veislės šunys yra vėlai bręstantys…

 

 Originalas