Kiek kartų teko girdėti apie prancūzų buldogus, kurie mirė jauno amžiaus, netikėtai, be perspėjimo? Tokios mirtys „nurašomos” kaip infarktas. Dažniausiai tai nutinka, kai šuo susijaudinęs, aktyviai juda arba yra perkaitęs. Baisiausia, kad tai nutinka visiškai netikėtai. Iš tiesų širdis nustoja plakusi; bet ar tai gali būti mirtis dėl kitos priežasties? Būklė, kuri gali paaiškinti tokius mirties atvejus – staigus kvėpavimo takų kolapsas, atsirandantis dėl prancūzams įprastų problemų – stenozinių (siaurų) šnervių, prailginto minkštojo gomurio ir perdengtų nosies praėjimų ir gerklės, dėl ko užblokuojami kvėpavimo takai.

 Kad suprastume brachicefalinį sindromą (sindromas – tai grupė požymių ir simptomų, kurie kartu charakterizuoja ligą arba nenormalią būklę), mes pirmiausia turime susipažinti su įprastu kvėpavimo mechanizmu ir kaip jis veikia pas trumpasnukius (brachicefalinius) šunis.

Kaip ir žmonės, šunys įtraukia orą proceso, vadinamo „neigiamo slėgio kvėpavimas” metu. Užuot siurbę orą į kvėpavimo takus naudodami teigiamą slėgį (kaip, pvz., varlės, judindamos burnos ertmę aukštyn-žemyn, kad įstumtų orą žemyn į kvėpavimo takus), šunys (ir mes) išplečia krūtinės ertmę, išstumdami šonkaulius išorėn, o diafragmą žemyn. Krūtinės ertmė – uždara vieta, todėl šis išplėtimas sukuria dalinį vakuumą, arba vietą, kurioje oro slėgis žemesnis, negu išorėje (neigiamas slėgis). Gamta, kuri nemėgsta netgi dalinio vakuumo, tai ištaiso, leisdama orui per šnerves, nosies ertmę, gerklę, nosiaryklę, trachėją, ir pagaliau per bronchus ir bronchioles patekti į plaučių oro pūsleles. Tai išpučia plaučius, ir oro slėgis krūtinės ertmėje susilygina su slėgiu išorėje.

Problema tokia, kad prancūzui įkvepiant orą žemas slėgis viduje užpildo kvėpavimo takus. Įtampa kvėpavimo takų sienelėse padidėja, ir kuo energingiau įkvepiama, tuo stipriau sienelės tempiamos vidun.

Nesvarbu kodėl šuo sunkiai kvėpuoja, ar kad karšta ar daug juda, ar paprasčiausiai susijaudinęs, įtampa kvėpavimo takų sienelėse padidėja. Dauguma trumpasnukių šunų šeimininkų puikiai žino apie jų galimą perkaitimą.

Tik nedaugelis supranta, kad paprasčiausias kvėpavimo apsunkinimas, netgi be jokio perkaitimo, gali būti progresuojančio kvėpavimo takų kolapso priežastimi, kuris blogiausiu atveju gali rimtai pakenkti šuniui ir netgi sukelti jo mirtį dėl kvėpavimo takų chroniškos obstrukcijos.

1 pav. Prancūzų buldogo kvėpavimo takai (E – stemplė, NC – nosies ertmė, Hp – kietasis gomurys, SP – minkštasis gomurys, Ep – antgerklis, L – ryklė, Tr – trachėja, Br – bronchai, Tongue – liežuvis)

Kvėpavimo takai ir takai, kuriais maistas patenka į organizmą, persipina vienoje vietoje, vadinamoje ryklėje. Kai šuo kvėpuoja, antgerklis ir minkštasis gomurys išsidėstęs kaip parodyta. Kai šuo ryja, antgerklis atsilenkia atgal, kad uždengtų vadinamą balso plyšį, minkštasis gomurys uždengia priėjimą iki nosies įdubos galo. Tai kliudo maistui patekti į gerklas ir nosies įdubą..

1 paveikslėlyje parodyti kvėpavimo takai ne visų šunų vienodi. Pirmiausia apžiūrėkite šnerves. Kai kurių šunų nosies anga yra pakankamai didelė, todėl oras laisvai cirkuliuoja vidun ir atgal. Pas kitus jos – stenozinės (suglaustos arba susiaurėjusios). Pabandykite stipriai įkvėpti ir pajuskite, kas vyksta su Jūsų nosimi. Pajutote, kaip nosies sienelės įsitraukė, nes stiprus įkvėpimas traukia jas į vidų? Dabar pabandykite įkvėpti užspaudę nosį. Jaučiate „traukimą atgal” nosyje ir gerklėje? Pas prancūzus su mažomis nosies angomis nosies šnervės veikia panašiai kaip atlenkiama sąvara su vožtuvu, kuri net silpnai stengiantis įkvėpti, tempia užsidaryti. Jūs galite matyti ir girdėti kaip skirtingai kvėpuoja šunys su atviromis angomis ir stenozinėmis. Kuo stipriau šuo bando įkvėpti, tuo stipriau užsispaudžia šnervės.

Kai tik oras patenka pro šnerves į trumpasnukio šuns nosies ertmę, jis susiduria su didesne kliūtimi. Ilgasnukiai šunys turi dideles nosies angas su plonomis išlenktomis kremzlėmis – nosies kriauklėmis, kurios tęsiasi išilgai angos. Ši struktūra padidina nosies ertmės paviršiaus plotą ir padeda geriau išvalyti nosį bei sušildyti įkvepiamą orą. Visos vidinės prancūzų nosies struktūros suslėgtos ir iškraipytos į įvairius takus, kurie toliau gali trukdyti oro srovės praėjimui nuo šnervių iki gerklės. Taigi, net jei šnervės normalios, tokia kvėpavimo takų sandara gali sunkinti kvėpavimą.

Žiūrėdami toliau į kvėpavimo takus, mes matome vietą, kuri gąsdina visus trumpasnukių šunų šeimininkus – minkštąjį gomurį, jis tarsi šlagbaumas, skiriantis nosies ertmės galą nuo burnos ertmės. Kai kurių trumpasnukių (brachicefalinių) šunų minkštasis gomurys yra trumpas ir proporcingas sutrumpėjusiam kiaušui, tačiau daugelio trumpasnukių šunų minkštasis gomurys yra per ilgas, kabantis toli gilyn į gerklę. Taigi, kvėpavimo metu šis ilgas minkštasis gomurys visą laiką atitraukiamas į gerklę. Tai gali sukelti gomurio audinių sustorėjimą, jo uždegimą ir sukelti didelių kliūčių. Vienas iš požymių, kad šuo turi per ilgą minkštąjį gomurį – šuo dažnai springsta, žiaukčioja ir vemia putomis. Parastai maisto tokiuose vėmaluose nebūna. Tokio šuns minkštasis gomurys veikia tarsi kiaušinių plaktuvas: kai išsiskiria seilės, procesas, vykstantis gomuryje, suplaka seiles į putas, šuo springsta jomis ir žiaukčiodamas išvemia… pavyzdžiui ant kilimo (todėl dauguma trumpasnukių šunų šeimininkų nepuošia namų kilimais). Dažnai prailgintas minkštasis gomurys sukelia kai kuriuos gerai girdimus garsus, kai šuo kvėpuoja; atskirai ar kartu su stenozinėmis šnervėmis, tai galima pavadinti visai žavingu šnarpštimu ir knarkimu. Taigi, gali būti, kad visus sužavinti naktinė „buldoginė muzika” praneša apie realias sveikatos problemas.

Iš nosies ertmės oras eina per gerklę žemyn į gerklas (balso stygas). Panašios į dėžutę gerklos, kurios yra tik išsiplėtusi viršutinė trachėjos dalis, susideda iš kelių kremzlinių sienelių, padengtų plonomis membranomis. Nedideli raumenys laiko vieną porą šių kremzlių atskirai arba kartu, kad atidarytų ar uždarytų balso plyšį – praėjimą tarp balso stygų, kurios prijungtos prie kremzlių. Antgerklis – atlenkiama sąvara gerklų viršuje, kuri nusileidžia ir uždaro balso plyšį rijimo metu – kad netyčia maistas nepatektų į kvėpavimo takus. Žmonės, kurie bando kalbėti ir valgyti vienu metu, „išmuša iš vėžių” antgerklį, dėl to maisto dažnai patenka į kvėpavimo takus. Prasideda vadinamas „dusulys”, nuo kurio išsigelbėti padeda Heimlicho metodas.

Jei į balso plyšį šuniui pateko svetimkūnis, pvz., maistas, ir blokuojamas oro patekimas, Jūs galit išbandyti Heimlicho metodą: šuo guldomas ant šono, delnai uždedami ties paskutiniais šonkauliais ir daromi keturi staigūs spustelėjimai. Po to reikia patikrinti burną, ar nepasišalino svetimkūniai. Jei reikia, procedūra kartojama. Visada prisiminkite: šis metodas naudojamas tik tada, kai svetimkūnis pilnai užblokuoja oro patekimą. Jo nereikia daryti tuomet, kai šuo prunkščia ir springsta – šiuo metu geriausia šunį palikti ramybėje.

Jei šuo sugeba prunkšti, tai jo kvėpavimo takai nėra pilnai užblokuoti ir jums nereikia naudoti minėto metodo. Jei nemokate atlikti Heimlicho metodo, rekomenduojame lankyti mokymo kursus. Šis metodas gali būti naudingas ne tik grąžinant gyvybę šunims, bet ir žmonėms, sustojus kvėpavimui ir širdies plakimui.

Kai šuns šnervės susiaurėjusios (stenozinės), arba prailgintas minkštasis gomurys, o gal ir viena ir kita kartu, užtveriamas oro srautas. Didinamos pastangos oro įkvėpimui, provokuojamas augantis spaudimas į gerklų sieneles, jos įtraukiamos į vidų. Atsiranda trys pagrindiniai efektai:

• Pirmiausia tai spaudžia į vidų gerklų maišelius, kurie sudaryti iš plonyčių membranų, išsidėsčiusių virš balso stygų. Chroniškas kvėpavimo takų nepraeinamumas apverčia nedidelius membranos maišelius taip, kad užuot būtų nukreiptos į išorę, jos traukiamos į vidų, į balso plyšį (kuris atsiveria tarp balso stygų), dar labiau uždarydamos ir taip uždarytus takus.

• Antra, ilgalaikis kvėpavimo takų stresas, įtraukiantis į vidų gerklų sieneles, gali pažeisti gerklų vidų, komplikuodamas tolesnį praėjimą kvėpavimo takais, vis sunkindamas pastangas, reikalingas įkvepiant orą. Tai vėlgi sukelia gerklų membranų pažeidimus, jų pabrinkimą ir toliau blogina situaciją.

• Trečia, brachicefalinių šunų trachėja gali būti silpnai išsivysčiusi. Tai gali sukelti dar vieną kliūtį kvėpavimui. Jei trachėja susiaurėjusi, tai ne tik sunkina problemą, ir jėga, kuri tempia į vidų kvėpavimo takų sieneles, daro trachėją lengvai pažeidžiama. Dalinis trachėjos ar gerklų pažeidimas gali įvykti, kai dedamos didelės pastangos įkvepiant, dėl patirto streso arba perkaitus.

Visa tai gali vyksti ilgesnį laiko tarpą, tad šeimininkas gali net nesuprasti, kad kvėpavimo takų problemos jo prancūziukui vis didėja dėl šio ciklo: kvėpavimo takų nepraeinamumas – pakitimai kvėpavimo takuose – dar sunkesnis kvėpavimo takų nepraeinamumas. Jei šuo netikėtai gautų kvėpavimo takų infekciją, kuri iššauktų pabrinkimą, jam susijaudinus, perkaitus ar pavargus po fizinio krūvio, staiga dalinai pakitusios gerklos ar trachėja gali būti užblokuotos išvirtusių gerklų maišelių arba minkštasis gomurys gali uždaryti balso plyšį. Galutinis rezultatas: uždusimas…, kuris, jei šeimininkas nežinojo apie problemą, gali būti pavadintas „staigia mirtimi sustojus širdžiai”.

KĄ REIKTŲ PADARYTI?

Yra du problemos sprendimo keliai: kiekvieno atskiro šuns gyvybė bei sveikata, ir veislės sveikata.

Panagrinėkime konkretų šunį. Tik vieną kvėpavimo takų dalį – šnerves – galima ištirti be anestezijos. Iki šiol tokiems energingiems šunims kaip prancūziukai nėra jokių galimybių pilnai ištirti minkštąjį gomurį ir gerklas. Taigi, ištirti šunį, kuriam įtariamos šios problemos, tik savininko reikalas.

• ar susiaurėjusios šnervės? Galima ir pamatyti, ir išgirsti jų užsidarymą su kiekvienu įkvėpimu?
• ar stiprus knarkimas? Gal šuo skleidžia specifinius gargaliuojančius garsus iš burnos ir gerklės?
• ar dažnai šuo springsta arba žiaukčioja vemdamas putomis be aiškių priežasčių?
• šuns kvėpavimas apsunkintas netgi ne karštą dieną ir prie minimalaus krūvio/streso?
• šuo dažnai perkaitęs, netgi normalioje oro temperatūroje?

Jei atsakėte „taip” į kelis ar visus šiuos klausimus, gali būti, kad jūsų šuniui reikalingi tolimesni tyrimai, ir, jei būtina – chirurginė operacija. Reiktų iš karto perspėti: gydant šiuos susirgimus – procedūros sudėtingos. Jei žinote veterinarijos gydytoją su didele prancūzų buldogų gydymo praktika, jis gali būti susipažinęs ir su brachicefaliniu sindromu, ir galės kompetentingai apžiūrėti Jūsų augintinį. Kitu atveju ieškokite specialisto, kuris turi tokią patirtį. Jei jums atrodo, kad šuo turi rimtų problemų, susijusių su kvėpavimo takais, vet. gydytojas turi atlikti anesteziją, kad visapusiškai apžiūrėtų. Apžiūrėjimas gali būti su lengva anestezija, bet jei apžiūra parodys, kad operacija neišvengiama, tai anestezija turi būti sustiprinta ir operacija atlikta iš karto. Anestezija prancūzų buldogui visada rizikinga, o dar rizikingesnė, kai šuo turi problemų su kvėpavimo takais, todėl ji turėtų būti daroma kiek įmanoma rečiau.

Jei šuo turi suspaustas šnerves, prailgintą minkštąjį gomurį ir išverstus gerklų maišelius, reiktų viską koreguoti vienos operacijos metu. Turėkit omenyje, kad nosies procedūra truputį pakeis šuns išvaizdą, tai paveiks tolesnę šuns parodinę karjerą. Daugeliu atveju šnervių susiaurėjimas daugiausiai lemia kvėpavimo takų nepraeinamumą, todėl minkštojo gomurio sutrumpinimas ir gerklų maišelių pašalinimas neišspręs problemos. Jei parodose nedalyvaujate, tai nežymus nosies išvaizdos pasikeitimas – visai nedidelė kainą už šuns sveikatą.

Jeigu pagrindinė problema – susiaurėjusios (stenozinės) šnervės, pakanka išpjauti gabalėlį nosies veidrodėlio (2 paveikslas), ir problema išspęsta.

2 pav. Stenozinių šnervių korekcija

Jei nosies šnervės giliai susiaurėjusios, o dalies pašalinimas neatidaro jų pakankamai, gali prireikti pašalinti šoninę kremzlę (3 paveikslas).

3 pav. Šoninio nosies „sparno” amputacija

Trumpindamas gomurį (procedūra vadinasi stafiloktomija – staphylectomy), vet. gydytojas turi imtis priemonių, kad kvėpavimo takai būtų atviri operacijos metu ir po jos. Pirmiausiai šuniui turi būti įstatytas endotrachėjinis vamzdelis, kuris turėtų būti pakankamai mažas, kad netrukdytų gydytojui gerklėje ir gerklose dirbti, ir pakankamai didelis, kad laisvai cirkuliuotų oras. Bet kokia manipuliacija gerklose gali lengvai sukelti greitą audinių tinimą, kuris gali būti pakankamai rimtas, jog užspaustų kvėpavimo takus. Todėl pradžioj procedūros šuniui reikia duoti greitai veikiančių priešuždegiminių vaistų, kad tinimas operacijos metų būtų minimalus.

Po operacijos duodama ilgai veikiančių priešuždegiminių vaistų, kad neatsirastų patinimas, kuris gali pasirodyti ir vėliau. Šuniui reikalingas visiška ramybė 24 val. po operacijos, taip pat šį laiką negalima šerti bei girdyti, skystį reikia duoti intraveniniu būdu, kad būtų išvengta dehidratacijos.

Galima duoti vaistų, kurie slopina seilių išsiskyrimą, kad būtų užkirstas kelias dusimui. Endotrachėjinis vamzdelis nepašalinamas, kol šuo pilnai neatsigaus po narkozės; ir šuo turi gulėti ant pilvo – kad atsipalaidavęs liežuvis neuždengtų gerklės. Būtina, kad specialistas, galintis įvesti vamzdelį, arba net galintis atlikti tracheostomiją, kelias dienas atidžiai stebėti šunį po operacijos. (Atliekant tracheostomiją laikinai įvedamas vamzdelis per kaklo išorę žemiau gerklų į trachėją).

Kai trumpinamas gomurys, svarbu, kad jis būtų patrumpintas tiksliai tiek, kiek reikia. Jei patrumpinama per mažai, problema lieka. Jei patrumpinama per daug, nebeužteks gomurio ilgio, kad rijimo metu būtų uždengti kvėpavimo takai. Jokia linija nėra parodyta, kiek chirurgui nupjauti; ir, jei padaryta klaida, geriau jau būtų nupjauta per mažai, nei per daug. Juk lengviau nupjauti dar truputį audinio, nei pailginti per trumpą gomurį.

Išvirtusių maišelių pašalinimas (gerklinė sakulektomija nuo „saccules” – maišeliai) – trumpa procedūra; paprastai atliekama tada, kai apžiūrimos šnervės ir/ar gomurys. Maišelius nukerpa žirklutėmis arba pašalina specialiu prietaisu su vielos kilpa, kuriuo trumpinamas gomurys. Jei šnervės ir minkštasis gomurys išgydomas gana anksti, maišeliai gali ir neišvirsti, o problemų išsprendimas neleis jiems išvirsti ateityje.

Jei stenozinių šnervių ir/ar prailgintas minkštasis gomurys vedė link dalinio gerklų pakenkimo, tai gomurio, šnervių ir maišelių ištaisymas gali apsaugoti gerklas ir trachėją ateityje. Yra daug priežasčių, kodėl gerklos gali būti pažeistos, ir nors kai kurios chirurginės procedūros gali padėti susidoroti su kai kuriomis iš jų, jos labai sudėtingos, ne visada pasiseka ir dažniausiai atliekamos kraštutiniu atveju. Kai kurie vet. gydytojai tracheostomiją (angos atvėrimą iš kaklo išorės į trachėją) rekomenduoja kaip geresnį gydymą nuo staigaus gerklų kolapso. Mes tikimės, kad prancūzų savininkai, kada nors sužinoję apie šią problemą, sutvarkys šnerves ir/ar prailginą minkštąjį gomurį, prieš atsirandant gerklų kolapsui.

Kitas pasiūlymas: nenaudokite šunims, turintiems bet kokio laipsnio panašių nukrypimų jokių antkaklių, kurie gali sukelti papildomą trachėjos įtampą. Netgi stambus kaip jaučio kaklas gali slėpti gležnus kvėpavimo takus, tad gerai parinktos petnešos tokiam šuniui daug geriau.

Kas yra Brachicefalinis sindromas? Problemos esmė – trumpas snukis. Kai kurie genetiniai tyrimai leidžia manyti, kad per ilgas minkštasis gomurys – ilgasnukių veislės protėvių palikimas. Jei selekcininkai kauptų duomenis apie prailgintus minkštuosius gomurius jų šunų linijoje, bent keliose kartose, genetikai galėtų padėti apibrėžti, ar galima būtų šią problemą išspręsti, ar bent pagerinti atrankos būdu.

Problema ta, kad norint nustatyti Brachicefalinį sindromą, reikia anestezijos. Gerai būtų, jog šuniui dėl kokių nors priežasčių prireikus anestezijos, paprašyti vet. gydytojo, kad tuo pačiu apžiūrėtų jo gomurį bei gerklas – tokiu būdu problemas galima pastebėti laiku ir žinoti kiek problema yra įsitvirtinusi veislės linijose.

Jei savininkas, kurio prancūziukas turi kvėpavimo problemų, visgi mato daug kitų puikių savo šuns savybių, norėdamas veisti tokį šunį, turi parinkti jam porą, kurio kvėpavimo takai neturi problemų. Ir nesmerkti šunų, kurie turi truputį ilgesnį gomurį.

Pilnaverčiam prancūzų buldogo gyvenimui reikia gero kvėpavimo. Jei mes visi pasistengsime šias sąlygas įvykdyti, visi kvėpuosime lengviau… kaip ir prancūzų buldogai.

 Originalas

Redagavo Daiva Delnickaitė